„Blogi vyrukai“ pasakoja savo vilties istorijas
Egzistuoja biurokratijos kalba, tačiau yra žodžių ir gestų, bylojančių apie išgelbėtą gyvenimą, sugebėjimą dovanoti save ir gelbėti kitus, kalba. Lamine tai puikiai žino: besiilgintis ateities, ištroškęs orumo, paliko Senegalą būdamas vos trylikos. Pirmieji jo kelionės etapai buvo Malis, Burkina Fasas, Nigeris, vėliau – Libijos pragaras, kur pateko į vergiją. Pabėgti nuo išnaudotojų padėjo Viduržemio jūra, kurią perplaukęs laivu kaip vienas iš daugelio „nelydimų nepilnamečių užsieniečių“ (kalbant biurokratijos kalba) išsilaipino Italijoje. Asmuo, turintis vardą, istoriją, ateitį, kurią gali kurti kartu, nes jis yra savo naujos šeimos – kunigo Claudio Burgio „Kairos“ bendruomenės – glėbyje Vimodrone, Milano pakraštyje. Kaip ten atsirado? Kartą pakeliui į darbą ėjo pro degantį namą. Gelbėjimo darbai vyko lėtai, gatvėje buvo ir kitų žmonių, ir visi filmavo gaisrą savo mobiliaisiais telefonais. Antrame aukšte žmogus šaukėsi pagalbos, tad jiedu su draugu užbėgo į viršų ir išgelbėjo keturis žmones ir šunį. Herojiškas gestas? „Ne, normalus dalykas, – atsako šypsodamasis Lamine. – Kai buvau jūroje, pavojuje, buvau išgelbėtas. Dabar jaučiu, kad mano pareiga gelbėti kitus.“
Lamine istorija rodo, kad iš gėrio kyla gėris, nėra geresnio būdo reaguoti į blogio agresiją. Tą pačią žinią perduoda pasakojimai, kuriais vieną kovo vakarą dalijosi kai kurie „Kairos“ svečiai. Tai bendruomenė, jau 25 metus priimanti nepilnamečius ir jaunuolius, kurie yra teisiami dėl padarytų nusikaltimų. Jų istorijų klausėsi Milano arkivyskupas Mario Delpini ir kelių Milano jaunimo centrų paaugliai. „Kairos“ būstinėje vykęs susitikimas – tai dalis iniciatyvos „Arkivyskupas kviečia“. Ji per šį 2025 m. Jubiliejų ragina jaunimą tapti „vilties piligrimais“, kartu su arkivyskupu vykstant į septynias simbolines vietas, kurių kiekviena yra „namai“ ir gailestingumo darbų kūnui simbolis.
Vimodrone pasiūlytas gailestingumo darbas kūnui – lankyti kalinius, tiksliau, leistis aplankomiems šių vaikinų, kurie pažino kalėjimo gyvenimą, klausytis jų pasakojimų apie skausmą, klaidas, viltį. Tai Danielis Zaccaro, kuris atgimė „Kairos“ bendruomenėje, baigė mokslus ir tapo pedagogu. Arba 19 metų Endrius, „Kairos“ jau antrus metus, pirmuosius atgimimo ženklus patyręs kalėjime: „Ten aš sutikau Bryaną, kuris dabar taip pat „Kairos“ bendruomenėje, ir mes susidraugavome. Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad dalijantis ta pačia bjaurastimi ir tomis pačiomis kančiomis gali gimti kažkas tokio gražaus“.
„Kairos“ daugiausia dėmesio skiria santykiams, o ne taisyklėms. Jos gimsta vėliau ir vykdomos kartu, apibendrina Danielius. „Čia ateina blogiu susižavėjęs jaunimas. Bet mes lažinamės, kad gėris taip pat gali žavėti“, – sako jis. Susitikime kalbėjo ir bendruomenės įkūrėjas kunigas C. Burgio, kuris taip pat yra Milano nepilnamečių pataisos įstaigos „Beccaria“ kapelionas. Pasak jo, ši patirtis jam padeda būti tikinčiu kunigu, padeda jam priimti savo ribotumus.
Paklaustas, ar Dievas egzistuoja ir kaip galima juo tikėti po visų nutikusių nelaimių ir kančių, arkivyskupas M. Delpini ragina išsivaduoti nuo Dievo, kuris patenkina visus poreikius ir išgelbsti iš visų problemų, įvaizdžio ir paragino puoselėti draugystę su Jėzumi, kuris priėmė kryžių, kviečia mus daryti tą patį ir myli mus tokius, kokie esame.
Būdami su Jėzumi sužinome, kad esame išgelbėti ne vieni, bet kartu – kaip tai puikiai supranta su „Kairos“ bendruomene keliaujantys „vilties piligrimai“. (DŽ/Avvenire)
