杏MAP导航

Vakarieniaujant, kai velnias jau buvo 寞kv臈p臋s Simono Iskarijoto s奴naus Judo 拧irdin sumanym膮 i拧duoti j寞, 啪inodamas, kad T臈vas yra visa atidav臋s 寞 jo rankas, kad jis i拧臈j臋s i拧 Dievo ir ein膮s pas Diev膮, J臈zus pakyla nuo stalo, nusivelka vir拧utinius drabu啪ius ir persijuosia rank拧luos膷iu. Paskui 寞sipila vandens 寞 praustuv膮 ir ima mazgoti mokiniams kojas bei 拧luostyti jas rank拧luos膷iu, kuriuo buvo persijuos臋s.

Taip jis prieina prie Simono Petro. 艩is jam sako: 鈥濾ie拧patie, nejau tu mazgosi man kojas!鈥� J臈zus jam atsak臈: 鈥濼u dabar nesupranti, k膮 a拧 darau, bet v臈liau suprasi鈥�. Petras atsiliep臈: 鈥濼u nemazgosi man koj懦 per am啪ius!鈥� J臈zus jam sako: 鈥濲ei tav臋s nenumazgosiu, netur臈si dalies su manimi鈥�. Tada Simonas Petras su拧uko: 鈥濾ie拧patie, ne tik mano kojas, bet ir rankas, ir galv膮!鈥� J臈zus 寞 tai atsak臈: 鈥濳as i拧simaud臋s, tam n臈ra reikalo praustis, nebent kojas nusimazgoti, nes jis visas 拧varus. Ir j奴s esate 拧var奴s, deja, ne visi鈥�. Jis mat 啪inojo apie savo i拧dav臈j膮 ir tod臈l pasak臈: 鈥濲奴s ne visi 拧var奴s鈥�.

Numazgoj臋s mokiniams kojas, jis u啪sivilko drabu啪ius ir, sugr寞啪臋s prie stalo, paklaus臈: 鈥濧r suprantate, k膮 jums padariau? J奴s vadinate mane 'Mokytoju' ir 'Vie拧pa膷iu' ir gerai sakote, nes a拧 toks ir esu. Jei tad a拧 鈥� Vie拧pats ir Mokytojas 鈥� numazgojau jums kojas, tai ir j奴s turite vieni kitiems kojas mazgoti. A拧 jums daviau pavyzd寞, kad ir j奴s darytum臈te, kaip a拧 jums dariau. (Jn 13, 1鈥�15)

T臇VO RANKOSE

Kai kas koj懦 plovim膮 dr寞sta vadinti beveik a拧tuntuoju sakramentu, prisimindami, kad 拧寞 veiksm膮 J臈zus atliko t膮 pat寞 vakar膮, kai mums paliko Eucharistij膮.

Nuostabus Eucharistijos ir gailestingumo tarnyst臈s sugretinimas tarsi patvirtina, kad maitinimasis J臈zumi maitina taip pat tarnavim膮 broliams ir seserims. Atrodo, kad 拧ie du dalykai yra neatskiriami, ir kad vienas be kito negali b奴ti suaugusio, brandaus ir konkretaus tik臈jimo liudijimu.

Ta膷iau labiausiai Jono apra拧ytoje Evangelijos i拧traukoje 寞 akis krinta J臈zaus elgesys ir posakiai per t膮 keist膮 vakarien臋 ketvirtadienio vakar膮. Jie, 拧velniai tariant, kelia nerim膮鈥�

Galima jaustis sukr臈stais: 鈥濼o jau per daug, J臈zau!鈥� Ties膮 sakant viduryje vakarien臈s prad臈ti plauti kojas ir sakyti kalbas apie i拧davyst臋 ir mirt寞 鈥� ne visai gero skonio i拧rai拧ka.

Ta膷iau yra detal臈, kuri pateisina tok寞 joki懦 taisykli懦 nepaisant寞 J臈zaus elges寞, ir ta detal臈 gl奴di veiksma啪odyje, 鈥炁緄nodamas鈥�. Trumpame apra拧yme jis nuskamba du kartus: 鈥濲臈zus, 啪inodamas, jog at臈jo valanda 鈥� 啪inodamas, kad T臈vas yra visa atidav臋s 寞 jo rankas, kad jis i拧臈j臋s i拧 Dievo ir ein膮s pas Diev膮鈥溾��

Tas 鈥炁緄nojimas鈥� apima vis膮 Jo brandaus, nepalau啪iamo ir konkretaus tik臈jimo 寞 T臈v膮 turin寞.

Tas 鈥炁緄nojimas鈥� 鈥� tai vidinis suvokimas, kad, nors ir kas nutikt懦, J臈zus vis dar turi T臈vo param膮, jau膷ia solidarum膮 ir dvasin臋 bendryst臋.

Tas absoliutus tikrumas, kad T臈vas, kaip visada, yra Jo pus臈je, gali tapti pamoka mums, veidmainiams, kupiniems baim臈s ir kamuojamiems 寞vairiausi懦 dvasini懦 patologij懦.

Tai mokymas apie tai, kaip niekada nepasiduoti, kaip nepamesti laivelio irkl懦, kaip neu啪strigti gyvenimo nerimo tunelyje, kaip nepaisyti 拧臈tono, abejingai praeinant pro jo liaupsi懦 prekyviet臋, kaip toliau tarnauti meile broliams ir seserims, nepaisant kritikos, 寞tarin臈jim懦, nusivylim懦 ir nuopuoli懦. Tai pasakojimas, kaip eiti tiesiai, nors 鈥炁緄nome鈥�, kad esame 鈥瀗enaudingi鈥� tarnai, kad ne viskas 拧iuo metu seksis skland啪iai ir nesimatys m奴s懦 darbo rezultat懦.

Svarbiausia 鈥� b奴ti tikriems, tvirtai 寞sitikinusiems, kad galiausiai viskas d啪iugiai baigsis visada mums atvirose T臈vo rankose.

T臈vo, kuris privert臈 拧vent膮j寞 Jon膮 XXIII i拧tarti 拧寞 raminant寞 拧奴ksn寞: 鈥濪ievas 啪ino, kad egzistuoju, ir man to pakanka鈥溾��

(Mons. A. Gru拧as)