Didysis ketvirtadienis
Vakarieniaujant, kai velnias jau buvo įkvėpęs Simono Iskarijoto sūnaus Judo širdin sumanymą išduoti jį, žinodamas, kad Tėvas yra visa atidavęs į jo rankas, kad jis išėjęs iš Dievo ir einąs pas Dievą, Jėzus pakyla nuo stalo, nusivelka viršutinius drabužius ir persijuosia rankšluosčiu. Paskui įsipila vandens į praustuvą ir ima mazgoti mokiniams kojas bei šluostyti jas rankšluosčiu, kuriuo buvo persijuosęs.
Taip jis prieina prie Simono Petro. Šis jam sako: „Viešpatie, nejau tu mazgosi man kojas!“ Jėzus jam atsakė: „Tu dabar nesupranti, ką aš darau, bet vėliau suprasi“. Petras atsiliepė: „Tu nemazgosi man kojų per amžius!“ Jėzus jam sako: „Jei tavęs nenumazgosiu, neturėsi dalies su manimi“. Tada Simonas Petras sušuko: „Viešpatie, ne tik mano kojas, bet ir rankas, ir galvą!“ Jėzus į tai atsakė: „Kas išsimaudęs, tam nėra reikalo praustis, nebent kojas nusimazgoti, nes jis visas švarus. Ir jūs esate švarūs, deja, ne visi“. Jis mat žinojo apie savo išdavėją ir todėl pasakė: „Jūs ne visi švarūs“.
Numazgojęs mokiniams kojas, jis užsivilko drabužius ir, sugrįžęs prie stalo, paklausė: „Ar suprantate, ką jums padariau? Jūs vadinate mane 'Mokytoju' ir 'Viešpačiu' ir gerai sakote, nes aš toks ir esu. Jei tad aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti. Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau. (Jn 13, 1–15)
TĖVO RANKOSE
Kai kas kojų plovimą drįsta vadinti beveik aštuntuoju sakramentu, prisimindami, kad šį veiksmą Jėzus atliko tą patį vakarą, kai mums paliko Eucharistiją.
Nuostabus Eucharistijos ir gailestingumo tarnystės sugretinimas tarsi patvirtina, kad maitinimasis Jėzumi maitina taip pat tarnavimą broliams ir seserims. Atrodo, kad šie du dalykai yra neatskiriami, ir kad vienas be kito negali būti suaugusio, brandaus ir konkretaus tikėjimo liudijimu.
Tačiau labiausiai Jono aprašytoje Evangelijos ištraukoje į akis krinta Jėzaus elgesys ir posakiai per tą keistą vakarienę ketvirtadienio vakarą. Jie, švelniai tariant, kelia nerimą…
Galima jaustis sukrėstais: „To jau per daug, Jėzau!“ Tiesą sakant viduryje vakarienės pradėti plauti kojas ir sakyti kalbas apie išdavystę ir mirtį – ne visai gero skonio išraiška.
Tačiau yra detalė, kuri pateisina tokį jokių taisyklių nepaisantį Jėzaus elgesį, ir ta detalė glūdi veiksmažodyje, „žinodamas“. Trumpame aprašyme jis nuskamba du kartus: „Jėzus, žinodamas, jog atėjo valanda … žinodamas, kad Tėvas yra visa atidavęs į jo rankas, kad jis išėjęs iš Dievo ir einąs pas Dievą“…
Tas „žinojimas“ apima visą Jo brandaus, nepalaužiamo ir konkretaus tikėjimo į Tėvą turinį.
Tas „žinojimas“ – tai vidinis suvokimas, kad, nors ir kas nutiktų, Jėzus vis dar turi Tėvo paramą, jaučia solidarumą ir dvasinę bendrystę.
Tas absoliutus tikrumas, kad Tėvas, kaip visada, yra Jo pusėje, gali tapti pamoka mums, veidmainiams, kupiniems baimės ir kamuojamiems įvairiausių dvasinių patologijų.
Tai mokymas apie tai, kaip niekada nepasiduoti, kaip nepamesti laivelio irklų, kaip neužstrigti gyvenimo nerimo tunelyje, kaip nepaisyti šėtono, abejingai praeinant pro jo liaupsių prekyvietę, kaip toliau tarnauti meile broliams ir seserims, nepaisant kritikos, įtarinėjimų, nusivylimų ir nuopuolių. Tai pasakojimas, kaip eiti tiesiai, nors „žinome“, kad esame „nenaudingi“ tarnai, kad ne viskas šiuo metu seksis sklandžiai ir nesimatys mūsų darbo rezultatų.
Svarbiausia – būti tikriems, tvirtai įsitikinusiems, kad galiausiai viskas džiugiai baigsis visada mums atvirose Tėvo rankose.
Tėvo, kuris privertė šventąjį Joną XXIII ištarti šį raminantį šūksnį: „Dievas žino, kad egzistuoju, ir man to pakanka“…
(Mons. A. Grušas)