Didysis ketvirtadienis
Vakarieniaujant, kai velnias jau buvo ?kv?p?s Simono Iskarijoto sūnaus Judo ?irdin sumanym? i?duoti j?, ?inodamas, kad T?vas yra visa atidav?s ? jo rankas, kad jis i??j?s i? Dievo ir ein?s pas Diev?, J?zus pakyla nuo stalo, nusivelka vir?utinius drabu?ius ir persijuosia rank?luos?iu. Paskui ?sipila vandens ? praustuv? ir ima mazgoti mokiniams kojas bei ?luostyti jas rank?luos?iu, kuriuo buvo persijuos?s.
Taip jis prieina prie Simono Petro. ?is jam sako: ?Vie?patie, nejau tu mazgosi man kojas!“ J?zus jam atsak?: ?Tu dabar nesupranti, k? a? darau, bet v?liau suprasi“. Petras atsiliep?: ?Tu nemazgosi man koj? per am?ius!“ J?zus jam sako: ?Jei tav?s nenumazgosiu, netur?si dalies su manimi“. Tada Simonas Petras su?uko: ?Vie?patie, ne tik mano kojas, bet ir rankas, ir galv?!“ J?zus ? tai atsak?: ?Kas i?simaud?s, tam n?ra reikalo praustis, nebent kojas nusimazgoti, nes jis visas ?varus. Ir jūs esate ?varūs, deja, ne visi“. Jis mat ?inojo apie savo i?dav?j? ir tod?l pasak?: ?Jūs ne visi ?varūs“.
Numazgoj?s mokiniams kojas, jis u?sivilko drabu?ius ir, sugr???s prie stalo, paklaus?: ?Ar suprantate, k? jums padariau? Jūs vadinate mane 'Mokytoju' ir 'Vie?pa?iu' ir gerai sakote, nes a? toks ir esu. Jei tad a? – Vie?pats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti. A? jums daviau pavyzd?, kad ir jūs darytum?te, kaip a? jums dariau. (Jn 13, 1–15)
T?VO RANKOSE
Kai kas koj? plovim? dr?sta vadinti beveik a?tuntuoju sakramentu, prisimindami, kad ?? veiksm? J?zus atliko t? pat? vakar?, kai mums paliko Eucharistij?.
Nuostabus Eucharistijos ir gailestingumo tarnyst?s sugretinimas tarsi patvirtina, kad maitinimasis J?zumi maitina taip pat tarnavim? broliams ir seserims. Atrodo, kad ?ie du dalykai yra neatskiriami, ir kad vienas be kito negali būti suaugusio, brandaus ir konkretaus tik?jimo liudijimu.
Ta?iau labiausiai Jono apra?ytoje Evangelijos i?traukoje ? akis krinta J?zaus elgesys ir posakiai per t? keist? vakarien? ketvirtadienio vakar?. Jie, ?velniai tariant, kelia nerim?…
Galima jaustis sukr?stais: ?To jau per daug, J?zau!“ Ties? sakant viduryje vakarien?s prad?ti plauti kojas ir sakyti kalbas apie i?davyst? ir mirt? – ne visai gero skonio i?rai?ka.
Ta?iau yra detal?, kuri pateisina tok? joki? taisykli? nepaisant? J?zaus elges?, ir ta detal? glūdi veiksma?odyje, ??inodamas“. Trumpame apra?yme jis nuskamba du kartus: ?J?zus, ?inodamas, jog at?jo valanda … ?inodamas, kad T?vas yra visa atidav?s ? jo rankas, kad jis i??j?s i? Dievo ir ein?s pas Diev?“…
Tas ??inojimas“ apima vis? Jo brandaus, nepalau?iamo ir konkretaus tik?jimo ? T?v? turin?.
Tas ??inojimas“ – tai vidinis suvokimas, kad, nors ir kas nutikt?, J?zus vis dar turi T?vo param?, jau?ia solidarum? ir dvasin? bendryst?.
Tas absoliutus tikrumas, kad T?vas, kaip visada, yra Jo pus?je, gali tapti pamoka mums, veidmainiams, kupiniems baim?s ir kamuojamiems ?vairiausi? dvasini? patologij?.
Tai mokymas apie tai, kaip niekada nepasiduoti, kaip nepamesti laivelio irkl?, kaip neu?strigti gyvenimo nerimo tunelyje, kaip nepaisyti ??tono, abejingai praeinant pro jo liaupsi? prekyviet?, kaip toliau tarnauti meile broliams ir seserims, nepaisant kritikos, ?tarin?jim?, nusivylim? ir nuopuoli?. Tai pasakojimas, kaip eiti tiesiai, nors ??inome“, kad esame ?nenaudingi“ tarnai, kad ne viskas ?iuo metu seksis skland?iai ir nesimatys mūs? darbo rezultat?.
Svarbiausia – būti tikriems, tvirtai ?sitikinusiems, kad galiausiai viskas d?iugiai baigsis visada mums atvirose T?vo rankose.
T?vo, kuris privert? ?vent?j? Jon? XXIII i?tarti ?? raminant? ?ūksn?: ?Dievas ?ino, kad egzistuoju, ir man to pakanka“…
(Mons. A. Gru?as)
