Pirmasis gavėnios sekmadienis
Anuo metu Jėzus, kupinas Šventosios Dvasios, grįžo nuo Jordano, ir Dvasia jį vedžiojo po dykumą keturiasdešimt dienų, ir jis buvo velnio gundomas. Jis nieko nevalgė per tas dienas ir, joms pasibaigus, buvo alkanas. Tuomet velnias jam tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, liepk šitam akmeniui pavirsti duona.“ Jėzus jam atsakė: „Parašyta: Žmogus gyvas ne viena duona!“ Tada velnias, pavėdėjęs jį aukščiau, viena akimirka parodė jam visas pasaulio karalystes ir tarė: „Duosiu tau visą jų valdžią ir didybę; jos man atiduotos, ir kam noriu, tam jas dovanoju. Taigi, jei parpuolęs ant žemės pagarbinsi mane, visa bus tavo.“ O Jėzus jam atsakė: „Parašyta: Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!“ Dar nusivedė jį velnias į Jeruzalę, pastatė ant šventyklos šelmens ir tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, pulk nuo čia žemyn, nes parašyta: Jis palieps savo angelams sergėti tave ir dar: Jie nešios tave ant rankų, kad neužsigautum kojos į akmenį.“ Jėzus jam atkirto: „Pasakyta: Negundyk Viešpaties, savo Dievo!“ Visokius gundymus baigęs, velnias atsitraukė nuo jo iki laiko. (Lk 4, 1–13)
KELIONĖ PER DYKUMĄ
Kasdienis Jėzaus gyvenimas su Juozapu ir Marija jau praeityje… Dabar Jis yra pasiruošęs pradėti savo misiją ir, vos tik pakrikštytą, Dvasia nuveda Jį į dykumą.
Pagundos nėra atsitiktinumas gyvenimo kelyje. Jei Dievas mus myli, Jis visada mus veda į išbandymų vietą. Tenka keliauti į dykumą, kad ten susidurtume su savo vidiniais balsais. Dievas to nori, nes, jei nesusidursime su savo demonais, visada priklausysime nuo jų malonės. Pagunda – tai žmogaus laisvės klausimas.
Graikų kalboje „gundyti“ reiškia: „tikrinti“. Gundymas padeda suprasti, kas iš tikrųjų yra žmogus. Visi didžiausi Biblijos veikėjai buvo gundomi, nes gundymas yra laisvės akimirka.
Jėzus iškeliauja į dykumą, kadangi dykumoje žmogus yra vienas pats, ten nėra kitų. Dykumoje žmogus lieka vienas su savimi, ir būtent ten iš tiesų atsiskleidžia tai, ką jis nešiojasi savyje.
Gundymas išbando laisvę ir gebėjimą rinktis. Jėzus gyveno pilnavertį gyvenimą, pasižymintį tuo esminiu elementu – laisve. Jėzus dabar turi rinktis, kaip skelbti Žodį. Jis viską žino apie Tėvą, nes pats yra Dievas, bet Jam reikalinga strategija, kaip pasiekti savo tikslą. Juk žmonės privalo žinoti, jog yra beprotiškai mylimi Tėvo, kuris yra vienintelė Meilė.
Todėl Jėzui ir reikia tylos: kas galėtų būti geriau už dykumą? Evangelisto aprašyta gundymo scena – tai pasiūlymas rinktis alternatyvius kelius misijai, kurią Jėzus gavo iš Tėvo. Jėzus turi pasirinkti, kokiu Mesiju jis nori būti. Juk Jėzus galėjo pasielgti ir kitaip: Jis galėjo išvengti mirties ant kryžiaus…
Ir tada pasirodo velnias, tas tikrasis, o ne mūsų sukurta jo karikatūra, ir prasideda kova. Visa tai panašu į Biblijos tyrinėtojų susirėmimą, kai kiekvienas iš jų pažodžiui cituoja Šventąjį Raštą: velnias apverčia jo prasmę aukštyn kojomis, o Jėzus sugrąžina pirminę reikšmę.
Pažįstu krikščionių, pasirengusių cituoti Šventąjį Raštą, iš konteksto ištraukiant biblinius tekstus, tarsi tai būtų eilinis aforizmas, ir pasinaudojant tais žodžiais savo naudai. Neužmirškime, kad, pasinaudodami Šventuoju Raštu, esame padarę nusikaltimų, į Dievo lūpas įdėdami tai, apie ką Jis nė nesvajojo…
Velnias bando suklaidinti Jėzų trimis „jei“: „Jei tu Dievo Sūnus… jei parpuolęs ant žemės pagarbinsi mane… jei tu Dievo sūnus“. Velnias visada stengiasi sukelti abejonę, grąžindamas mus į tai, kas jau buvo, į netikrą realybę: „kaip būtų buvę, jei“… Tačiau tikrovė nekeičiama, ji išgyvenama.
Dykumoje gundytojas kviečia Jėzų pasirinkti paprasčiausią kelią, apie kurį skelbė pranašai ir Jonas Krikštytojas. Jis kalba apie triumfuojantį, stiprų Mesiją, kurį visi pripažįsta. Trumpai tariant, anot jo, geriau būti tokiu Mesiju, kokio žmonės tikisi, kokio laukia: pasirengusiu išspręsti visas problemas, nes Dievas yra visagalis, ir pagaliau pasirengusiu įvykdyti teisingumą, t. y. nubausti nedorėlius ir apdovanoti geruosius.
Pagal žmogišką logiką velnio pasiūlymas yra protingas, kupinas sveiko proto, nes pagundos visada įtikina. „Jei nori, kad žmonės tave laikytų Mesiju“, – atrodo, sako jis, – „pasirūpink savo įvaizdžiu, nusileisk į žemę ir padaryk kokį nors nuostabų stebuklą: užtikrink jiems duonos ir galios, ir jie seks paskui tave.“
Trys išbandymai, kuriuos patiria Jėzus, yra tie patys, kuriuos Izraelis turėjo pakelti dykumoje. Iš tikrųjų tai visų laikų žmogaus išbandymai: valgyti, turėti, viešpatauti.
„Liepk šitam akmeniui pavirsti duona“… Tai pagunda turėti viską ir dabar. Vietoj to žmogus turi išmokti laukti Dievo laiko išsipildymo. Jėzus savo gyvenime niekada nesakys akmeniui, kad jis taptų duona, bet prašys, kad duona taptų brolybės ir svetingumo įrankiu.
„Duosiu tau visą jų valdžią ir didybę“… Tai pagunda derėtis, eiti į kompromisą su savo vertybėmis, galbūt parduoti savo orumą už pinigus, pamirštant, kad Dievas nori ne vergų, o laisvų vaikų.
„Jei tu Dievo Sūnus, pulk nuo čia žemyn“… Tai pagunda pasipriešinti Dievui, prašant stebuklo. „Dieve, jei Tu esi, jei esi geras, tegul“… Ši pagunda skatina priekaištauti Dievui, kai ligos akivaizdoje Jis nesikiša, kai nesiunčia savo angelų, pamirštant, kad Dievas siunčia gerus žmones kaip angelus, kurie atneša ne tai, ko trokštame, bet tai, ko mums reikia.
Jėzus atsisako įspūdingų gestų. Jis pasirenka eiti į žmonių širdis, rizikuoti savo gyvybe dėl meilės logikos, laisvai atskleisti tikrąjį Dievo veidą. Jis nori, kad žmonės sektų paskui Jį dėl to, kas Jis yra, o ne dėl to, ką Jis žada ar duoda. Jis bus kuklus Mesijas, kuris kovoje su blogiu naudos tik meilės ginklą. Tiesa, tokiu atveju rezultatas nėra užtikrintas. Ar tai supras žmonės? Ar žmonės pasitenkins tuo, kad Jėzus maitina dvasią, o ne kūną? Kas bus, jei viskas klostysis ne taip, kaip reikia? Tai Dievo rizika, tačiau meilė visada rizikuoja…
„ Velnias atsitraukė nuo jo iki laiko“. Piktasis išeina nugalėtas, bet Getsemanėje jis vėl sugrįš paskutinį kartą gundyti Jėzaus, kai atrodys, kad Jo misija baigėsi nesėkme: žmogus neatsivertė, ir net savieji Jį apleido…
Neužmirškime, kad gyvenime išbandymų yra nuolat, ir jie sugrįš vėl ir vėl. Būtų gražu, jei galėtume pasakyti: „Susidūriau su šiuo išbandymu, jį įveikiau ir dabar esu ramus“. Vietoj to visada būsime išbandomi įvairiais lygmenimis. Iš tiesų gerai, kad taip yra, nes kiekvienas išbandymas, jei jį įveikiame, vis labiau mus įtvirtina Dieve.
Žinoma, egzistuoja ir didesnė pagunda: bėgti nuo pagundų, vengti to, kas sunku, bėgti nuo audrų. Iš pažiūros tai skamba kaip išeitis, bet taip nėra. Dykumos neįmanoma išvengti: reikia joje pasilikti tiek, kiek reikia, ir ją pereiti.
Ir tada išvystame šviesą…
Adolfas Grušas
