IV GAV?NIOS SEKMADIENIS (Laetare)
T?VAS
Mons. Adolfas Gru?as
Da?nai ?is J?zaus palyginimas vadinamas ?Evangelijos ?irdimi“, ?Evangelija Evangelijoje“… Sakytume, Vie?pats j? pasak?, nor?damas radikaliai pakeisti mūs? po?iūr? ? Diev?. J?zus bus pasmerktas būtent u? tai, kad atskleid? tok? Dievo veid?, kokio iki tol niekas n? nedr?so ?sivaizduoti. Drauge tai ir pastoracinis pamokymas, kaip reikia priimti paklydusius, nusid?j?lius…
T?vas turi du sūnus. Vien? dien? jaunesnysis i?eina i? nam?, ta?iau reikalauja i? t?vo savo palikimo dalies, tarsi t?vas jau būt? mir?s. Tikriausiai sūnus ne itin gerb? savo t?v?. Ta?iau t?vas jam nusileid?ia, dalijasi savo turtu ir i?leid?ia.
Vyresnysis brolis lieka, tvirtai ?sikib?s savo pareig?, nam? ir darbo. Pana?u, kad ir jis taip pat netur?jo geros nuomon?s apie t?v?. Jis jam buvo ?mogus, kuris ?sakin?ja, kuriam reikia paklusti, bet kurio negalima myl?ti. Vyresnysis sūnus paklūsta t?vui ne i? meil?s, bet i? pareigos, atsisakydamas laisv?s d?l iliuzin?s i?tikimyb?s. Abu sūnūs skiriasi vienas nuo kito tuo, kaip i?gyvena savo santyk? su t?vu, ta?iau i? ties? jie yra siaubingai pana?ūs.
Palyginime abu broliai niekada nesusitinka. Vyresnysis, apimtas nuoskaudos, niekada nevadina jaunesniojo broliu, bet, jam sugr??us, kreipiasi ? t?v? lediniu tonu: ??itas tavo sūnus, prarij?s tav?j? turt? su kek??mis“. Ar girdime ?iuose ?od?iuose neapykant?? Be to, kas vyresniajam pasak?, kad brolis visk? i?leido prostitut?ms?
Abu sūnūs turi i?kreipt? po?iūr? ? savo t?v?, kaip ir mes da?nai turime i?kreipt? po?iūr? ? Diev?. Jaunesnysis galvoja, kad gyvenimas yra tiesiog linksmas, ta?iau netrukus susiduria su tikrove. Jis pasiekia dugn?: atsiduria pa?iame niekingiausiame darbe: kiauli?, ne?vari? gyvuli?, pri?iūr?tojo. I?gyvendamas t? bedugn?s akimirk? jis ?ateina ? prot?“, ta?iau neatgailauja. Jis gr??ta tik tod?l, kad neturi kitos i?eities, ir repetuoja kalb?, kaip papra?yti atleidimo. Jis ne?ino, kad t?vas, nors ir matydamas, kaip sūnus i?si?ada savo gyvenimo, jo nenubaus, bet priims su malone, pranokstan?ia bet kokius lūkes?ius. Sūnus nesupranta, kad namuose jo laukia ne ker?tas, o nenusp?jama ir did?iul? atleidimo dovana.
Vyresnysis sūnus yra apimtas pyk?io. Jam atrodo, kad t?vas j? i?duoda, ignoruoja. Jis visada dirbo, klaus? t?vo, ta?iau dabar, kai, visk? prarad?s, gr??o brolis, t?vas jam surengia vakar?l?…
Atrodo, kaip gal?tume j? kaltinti? Jis, atidav?s visk?, visas savo j?gas, niekada negavo jokio atlygio. Vyriausiasis sūnus, kaip ir mes, tikisi, kad vien? dien? u? vis? parodyt? pasiaukojim? bus atlyginta. Galbūt, Dievas prisimins Mi?ias, ? kurias ?jome, i?klausytas katechezes, padarytus gerus darbus?…
Jis stovi lauke ir pyksta, bet t?vas v?l i?eina pas j?. Jis eina ie?koti sūnaus, pakviesti j? vidun ir pasidalyti d?iaugsmu d?l brolio, kuris dabar tapo nauju ?mogumi…
Ir ?ia Lukas sustoja… ?is palyginimas tarsi neturi pabaigos. Ar vyresnysis sūnus persigalvos? Ar jaunesnysis ateis parsivesti brolio ir pakviesti ?v?sti kartu? To mes ne?inome. ?inome tik tai, kad yra vilties ir tiems, kurie pasielg? neteisingai, ir tiems, kurie steng?si visk? daryti teisingai, bet suprato, kad to nepakanka, kad būt? tikrai laimingi. Pasirinkimas yra mūs? rankose. Tik nuo mūs? priklauso, ar prisijungsime prie ?vent?s, ar liksime nuo?alyje.
O dabar pa?velkime ? t?v?, kurio poelgius evangelistas nusako penkiais veiksma?od?iais, kuriuose u?koduotas Dievo po?iūris ? nusid?j?lius.
?Pamat?“… ?pasigail?jo“… ?prib?go“… ?puol? ant kaklo“… ?pabu?iavo“…
Sūnus pradeda parengt? kalb?, ta?iau nesusp?ja jos u?baigti. N?ra laiko piktintis, kam gai?ti minutes barant? T?vui nerūpi, ar sūnus atgailauja, jis neleid?ia jam kalb?ti, stipriai j? apkabina, taip suteikdamas atleidim?.
Toks yra Dievas - T?vas, kuris myli savo sūnaus laisv?, ta?iau visuomet laukia jo sugr??tant. Dievui prarasti nors vien? sūn? yra begalinis praradimas. Jis, Dievas, neturi sūn?, kuriuos gal?t? prarasti. Jis yra T?vas, kuris ne priekai?tauja, bet apkabina. Jis ne?ino, k? daryti su mūs? pasiteisinimais, nes Jo ?vilgsnis nemato sūnaus nuod?m?s, Jis ?velgia anapus jos. Joki? priekai?t?, jokio apgailestavimo, jokio gailes?io: tai ?vent?s metas! Jis nori atstatyti vis? paklyd?lio orum?: ?Kuo grei?iau atne?kite geriausi? drabu?? ir apvilkite j?. U?maukite jam ant pir?to ?ied?, apaukite kojas!“
Galiausiai Jis i?eina pasimelsti pas vyriausi?j? sūn?, kuris turi tarno, o ne sūnaus ?ird?, m?gindamas paai?kinti ir pasiai?kinti, o galiausiai ne?inia, ar Jam tai pavyko. Dievas n?ra teisingas, Jis yra daugiau: Jis yra Meil?, Jis yra Gailestingumas.
Ar mes tikime ? tok? Diev??…
