Gailestingumo tarnystė karo sąlygomis. Ukrainos kunigo liudijimas
„Nebuvo lengva, tegu tik kelioms dienoms išvykti iš Ukrainos, nes palikome žmones, už kuriuos jaučiame atsakomybę, – sakė kunigas Vatikano radijui. – Tačiau šis susitikimas Romoje buvo labai svarbus, melsdamiesi Šv. Petro bazilikoje galvojome apie mūsų žmones, už mūsų kariuomenę.“
Klausiamas, ką reiškia vykdyti Gailestingumo misionieriaus tarnystę karo sąlygomis, kunigas atsako, kad skelbti gailestingumą tikinčiam žmogui – ne taip sunku. Sunkiau atsakyti į klausimus: kodėl vyksta karas? Kur yra Dievas? Ar Dievas leidžia blogį? Vykdydamas savo tarnystę kunigas mėgina padėti žmonės rasti atsakymą į šiuos neišvengiamai kylančius klausimus. Tačiau ne visada pasiseka. Negali primesti Dievo gailestingumo žmogui, kuris netiki arba kuris turi savo tiesą apie viską.
Pasak kunigo, viena didžiausių šiuolaikinės visuomenės problemų yra tiesos reliatyvizmas. „Šiandien dažnai sakoma, kad kiekvienas turi teisę į savo tiesą. Tačiau krikščionims tiesa yra viena – Dievo apreikšta per jo žodį. Karas Ukrainoje – tai melu grįsta agresija. Tai blogis. Ir blogis negali turėti jokio pateisinimo.“
Pasakodamas apie savo kaip nuodėmklausio tarnystę Ukrainoje kunigas sakė, kad gana dažnas dalykas, su kuriuo susiduriama, yra jausmas, kad ši diena gali būti paskutinė. „Ir išpažintys tapo kitokios. Jose daugiau skausmo, daugiau baimės, daugiau nevilties, daugiau klausimų. Kartais žmonės ateina išsigandę, nežinodami, kaip toliau gyventi. Bet mūsų, kunigų, užduotis – padėti jiems išlikti žmonėmis, išlaikyti širdį jautrią, neužsikrėsti neapykanta. Neapykanta mus daro panašius į agresorius“, – kalbėjo kunigas.
Ukrainietis kunigas pabrėžia, kad išpažintis karo sąlygomis – tai ne tik nuodėmių išpažinimas, bet taip pat galimybė sustoti, pamąstyti apie blogį savyje ir pasistengti jį sustabdyti. „Kiekvienas iš mūsų galime nutraukti blogio grandinę – atleisdami, melsdamiesi, padėdami. Tai nėra silpnumo ženklas. Tai – drąsa.“
Jubiliejaus dienos Romoje kunigams iš Ukrainos buvo atokvėpio akimirka. Jie meldėsi ne tik už savo žmones, bet ir už tuos, kurie ramiai sau gyvena toli nuo karo zonų, kad jis sugebėtų suprasti tiesą apie karo baisumą. Tik tiesos pažinimas gali būti kelias į teisingą ir tvarią taiką. „Dabar grįžtame į savo tėvynę. Nepaisant to, ar ji bombarduojama, ar ne, ji yra mūsų šalis, ten gyvena mūsų žmonės, mūsų bendruomenės, mūsų žԲč. Ir mes turime būti su jais. Ne dėl to, kad viską galime išspręsti, bet dėl to, kad būtume ten, kur labiausiai reikia Dievo artumo,“ – sakė ukrainietis kunigas Olehas Barbuliakas. (jm / Vatican News)