Šeštasis eilinis sekmadienis
Anuo metu Jėzus, nusileidęs su dvylika žemyn, apsistojo lygumoje. Ten buvo gausus jo mokinių būrys ir didelė daugybė žmonių iš visos Judėjos ir Jeruzalės, iš Tyro ir Sidono pajūrio. Tuomet, pakėlęs akis į savo mokinius, Jėzus prabilo: „Palaiminti jūs, beturčiai, nes jūsų yra Dievo Karalystė. Palaiminti, kurie dabar alkstate, nes būsite pasotinti. Palaiminti, kurie dabar verkiate, nes juoksitės. Palaiminti esate, kai žmonės jūsų nekenčia, atstumia, niekina ir atmeta kaip blogą jūsų vardą dėl Žmogaus Sūnaus. Džiaukitės tą dieną ir linksminkitės, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. Juk lygiai taip kadaise jų protėviai darė pranašams. Bet vargas jums, turtuoliai, nes jūs jau atsiėmėte savo paguodą. Vargas jums, kurie dabar sotūs, nes būsite alkani. Vargas jums, kurie dabar juokiatės, nes jūs liūdėsite ir verksite. Vargas jums, kai visi žmonės jus giria, nes ir jų protėviai lygiai taip gyrė netikrus pranašus.“ (Lk 6, 17. 20–26)
GERIEJI IR BLOGIEJI
Žinoma, pasaulis keičiasi… Jei anksčiau buvo įprasta, kad žmonių suskirstymas į „gerus“ ir „blogus“ yra aiškus ir gana suprantamas nuo pat pradinės mokyklos suolo, šiandien mūsų „kintančioje“, „sudėtingoje“, „aptakioje“ visuomenėje (čia pavadinimą galime pasirinkti kiekvienas) sunku aiškiai atskirti gerus ir blogus žmones. Kyla pavojus pasiduoti diskriminuojančiam požiūriui, kai žmonės kataloguojami ir žymimi pagal tai, kaip jie atrodo, o ne pagal tai, kokie jie iš tikrųjų yra. Kaip tik todėl šiandien, o gal ir visada, visi esame šiek tiek „geri“ ir šiek tiek „blogi“, priklausomai nuo aplinkybių. Ko gero ne per šalį būtų turėti trečią kategoriją: „ir taip, ir taip“. Tikriausiai joje atsidurtų daugelis iš mūsų…
Tačiau šios dienos Evangelijoje Jėzus, atrodo, skirsto žmones į geruosius ir bloguosius, ką mums, tiesą sakant, sunkoka suprasti. Į „gerųjų“ pusę, vadindamas juos „palaimintaisiais“, Jis pastato keturias žmonių kategorijas: vargšus, alkstančius, verkiančius ir tuos, kurie yra nekenčiami ir su kuriais blogai elgiamasi. Kita vertus, „blogųjų“ pusėje yra turtingieji, tie, kurie yra pavalgę iki soties, tie, kurie džiaugiasi, ir tie, apie kuriuos žmonės gerai kalba.
Pirmajai, „gerųjų“, skilčiai, turbūt nelabai turėtume ką prikišti: vargšai, alkani, paniekinti ir kenčiantys žmonės tikrai nėra blogi vien dėl to, kad atsidūrė tokioje padėtyje. Jie tiesiog nelaimingi, bet tai nepaneigia fakto, kad jie gali būti geri žmonės. Lygiai taip pat negalima laikyti savaime suprantamu dalyku, kad vien dėl to jie automatiškai tampa gerais, tad grynai žmogiška prasme vadinti juos „palaimintais“ skamba kiek ironiškai...
Tačiau kažkas ne taip su „blogiukų“ skiltimi… Kas pasakytų, jog žmogus yra „blogas“ ir jam gresia Jėzaus „vargas tau“ vien todėl, kad žmogus yra turtingas, besišypsantis, yra sotus ir visų gerbiamas? Remiantis šiandienos Evangelija, susidaro įspūdis, kad taip ir yra, nes priekaištai skiriami tiems, kuriems gyvenime pasisekė. Čia verta prisiminti ir pirmąjį šio sekmadienio Žodžio liturgijos skaitinį, kuriame Jeremijas, regis, jau numato šį skirstymą į „gerus“ ir „blogus“, pirmuosius vadindamas palaimintaisiais, o antruosius – net prakeiktaisiais. Tai girdint, lyg ir norėtųsi paklausti: kur yra gailestingumo Dievas, lygybės Dievas, Dievas, kuris vienodai gerbia ir myli visus savo vaikus? Net atrodo, kad ir Jėzus pasidavė toms nuotaikoms, kuriomis gyvename mes, žmonės, dažnai patys save skirstydami, kai norime jaustis gerai arba pasmerkti kitus...
Sakyčiau, kad kaip tik mes ir esame tie, kurie nesupranta gailestingumo, lygybės ir abipusės pagarbos sąvokų. Kaip tik todėl Jėzus šiandien mums padeda tai suprasti šiuo žmonių padalijimu į „palaimintuosius“ ir „nelaiminguosius“. Šis sulyginimas labai būdingas Evangelijai pagal Luką, skirtingai nuo Mato, kuris pradeda Jėzaus Kalno pamokslą nuostabiu palaiminimų skelbimu. Jo klausantis, rodos, iš džiaugsmo išsiplečia širdis. Tačiau ten Jėzus kalbėjo nuo kalno, kaip Mokytojas, kaip naujasis Mozė, kuris irgi nuo kalno paskelbė Sandoros įstatymą naujajai Izraelio tautai.
Luko aprašyme, kurį skaitome šiandien, Jėzus sėdi lygumoje, apsuptas mokinių. Iš tiesų atrodo, kad Jis beveik atsiduria jiems po kojomis, nes kalba jiems „pakėlęs akis“, kaip tai daro tarnas, kuris klausosi savo šeimininko, kaip jis darys visą likusį gyvenimą, atsiduodamas tarnystei kito žmogaus labui. Iš tokios tarno, o ne šeimininko ir mokytojo pozicijos Jėzus geriau supranta ir savo mokinių kasdienybę. Tą kasdienybę sudaro žmonės: kenčiantys, nes jiems trūksta būtiniausių dalykų, ir žmonės, kurie yra laimingi ir be rūpesčių, nes turi pakankamai turto. Kaip tik čia ir slypi šių „vargų“ priežastis: ne todėl, kad žmonės, kuriems tie žodžiai skirti, yra blogi, bet todėl, kad jiems pravartu būti budriems ir nesijausti ramia sąžine. „Vargas jums“ čia skamba kaip tam tikras įspėjimas, panašiai kaip tada, kai sakome: „Būk atsargus, nes ne visada taip bus“. Esame turtingi? Esame sotūs? Esame laimingi ir visų gerbiami? Ką gi, ačiū Dievui! Tačiau reikia būti atidiems, nes tai, ką turime ir kas esame, yra ne tik mūsų dėka: tai, ką gyvenimas davė, gyvenimas taip pat gali ir atimti, ir tada atsidurtume bėdoje, taip, kaip joje kasdien atsiduria milijonai žmonių visame pasaulyje.
Paprastai šis Evangelijos tekstas vadinamas kitokia Jėzaus palaiminimų versija. Nežiūrint viso panašumo, tai ne iškilminga deklaracija, bet Jėzaus prašymas vengti pakliūti į „vargą“, sugniuždytiems mūsų turtų svorio, mūsų tikrumo ir pagarbos, kurios taip dažnai reikalaujame iš kitų. Geriausią būdą tai pasiekti mums nurodo pats Viešpats su savo požiūriu: pastatyti save prie kitų kojų, tarnauti jiems, ypač vargšams, alkstantiems, kenčiantiems ir persekiojamiems, kad „palaimintųjų“ vardas neskambėtų kaip pasityčiojimas, bet visiems būtų tikslu, kurio gali ir turi siekti visa žmonija.
Broliškas ir teisingas pasaulis, kur visi jaučiasi Dievo palaiminti …
Adolfas Grušas
