Septintasis eilinis sekmadienis
Anuo metu Jėzus bylojo savo mokiniams: „Jums, kurie klausotės, aš sakau: mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia. Laiminkite tuos, kurie jus keikia, ir melskitės už savo niekintojus. Kas užgauna tave per vieną skruostą, atsuk ir antrąjį; kas atima iš tavęs apsiaustą, negink ir marškinių. Duok kiekvienam, kuris prašo, duok ir nereikalauk atgal iš to, kuris tavo paėmė. Kaip norite, kad jums darytų žmonės, taip ir jūs darykite jiems. Jei mylite tuos, kurie jus myli, tai koks čia jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai myli juos mylinčius. Jei darote gera tiems, kurie jums gera daro, tai koks jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai taip daro. Jei skolinate tik tiems, iš kurių tikitės atgausią, koks jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai skolina nusidėjėliams, kad atgautų paskolą. Bet jūs mylėkite savo priešus, darykite gera ir skolinkite nieko nesitikėdami. Tuomet jūsų lauks didelis atlygis, ir jūs būsite Aukščiausiojo vaikai: juk jis maloningas ir nedėkingiesiems, ir piktiesiems. Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas. Neteiskite ir nebūsite teisiami; nesmerkite ir nebūsite pasmerkti; atleiskite, ir jums bus atleista. Duokite, ir jums bus duota; saiką gerą, prikimštą, sukratytą ir su kaupu atiduos jums į užantį. Kokiu saiku seikite, tokiu jums bus atseikėta.“ (Lk 6, 27–38)
DARYTI DAUGIAU
Jei kas nors paprašytų surasti skirtumą tarp Senojo Testamento ir Naujojo Testamento moralės, Evangelijos ištrauka, kurią šiandien girdėjome, būtų geriausias įmanomas atsakymas. Iš tiesų, jei Dešimt Sandoros žodžių, kuriuos žinome kaip „Dešimt įsakymų,“ laikytume visų Izraelio tautai skirtų elgesio normų pagrindu ir palygintume su tuo, ką šiandien mums sako Jėzus, gana aiškiai pastebėtume esminį skirtumą, kurį būtų galima pavadinti „pozityvumu“.
Pamėginkime prisiminti senovės Izraelio įsakymus… Didžioji dauguma jų buvo pagrįsti draudimais: „nedaryk“, „nesakyk“, „nežudyk“, „nevok“, „nedaryk blogo“, „neišduok“ ir panašiai. Žinoma, tie įsakymai nebuvo blogi: jie iki šiol yra ne tik žydų ir krikščionių, bet ir apskritai visos žmogiškosios moralės pagrindu. Vis dėlto šie minimalūs moralės pagrindai turi savo ribą būtent todėl, kad jie grindžiami draudimu, „negatyvumu“: kad būtum geras, pakanka nedaryti blogo; kad būtum geras, pakanka nebūti blogam. Viskas suvedama į garsiąją moralės „auksinę taisyklę“: „Nedaryk kitam to, ko nenorėtum, kad tau darytų“. Ši taisyklė tapo ir mūsų pačių moralės palikimu, kuriuo remdamiesi iki šių dienų samprotaujame: „Aš nieko nenužudžiau, nieko nepavogiau, apie kitus nekalbu blogai, todėl nesijaučiu nusidėjėliu“…
Kaip išeities taškas, šis požiūris tinka, tačiau to nepakanka. Norint būti geram, neužtenka nedaryti blogo kitiems: reikia pradėti mąstyti ir elgtis „pozityviai“, daryti gera, kiek tik įmanoma. Tai savotiškas moralės apvertimas, paskata nustoti mąstyti neigiamai ir pradėti mąstyti bei elgtis teigiamai. Apie tai mums ir kalba šio sekmadienio Evangelijos ištrauka.
Neužtenka nepašalinti savo priešų, gerbiant jų gyvybę. Reikia pradėti linkėti jiems gero... net mylėti... Tiesą sakant, šiais laikais tai, atrodo beveik neįmanoma.
Neužtenka nekenkti tiems, kurie mums kenkia. Turime pradėti daryti gera, kiek tai įmanoma, taip pat ir todėl, kad nėra geresnio būdo nuginkluoti priešą.
Neužtenka nenorėti blogo tiems, kurie apie mus blogai kalba. Turime pradėti kalbėti apie juos gerai, sakyti gerus dalykus, savo žodžiais „palaiminti“ juos, bent jau melstis už juos... Tai, beje, nieko nekainuoja.
Neužtenka nereaguoti į įžeidimus ir priekaištus bei gintis nuo išpuolių. Privalome išlikti pasirengę dialogui, nepaisant visko, nebėgti, protingai ir išmintingai vartoti savo žodžius ir mintis. O kad tai padarytume, reikia parodyti geriausią savo pusę…
Neužtenka nesipiktinti, jei kas nors nuolat ko nors prašo. Duokime jiems, jei tai tikrai taip būtina. Juk nemirsime iš bado ar šalčio, jei kam nors duosime daugiau pavalgyti, kuo apsirengti ar pinigų daugiau, nei ta išmalda, kurią kartais numetame? Beje, tas „duok, ir tau bus duota“ principas paprastai pasiteisina. Tiek, kiek mes mokame duoti gyvenimui, tiek gyvenimas mums viską grąžina. Galbūt ir blogai, bet taip pat ir gerai. Tai visada priklauso nuo to, ką ir kiek duodame ar neduodame gyvenimui, ypač kitų gyvenimui…
Nereikia nieko daryti, tikintis gauti ką nors mainais: jei darai gera, daryk tai, nieko nesitikėdamas. Tai tokia reikšminga nuostata, kad Jėzus čia grįžta prie Senojo Testamento „ne“: neskolinti, tikintis iš to gauti naudos, nes paprastai paskolinti, reiškia – duoti. Neteisti ir nesmerkti, tikintis, kad kiti tavęs neteis ir nesmerks, nes taip niekada nebus. Anot Jėzaus, yra išmintingesnis būdas: atleisti, kad sulauktume atleidimo. Juk ką Dievas daro su mumis? Jis parodo mums gailestingumą, begalinį gailestingumą… Kodėl ir mes negalėtume taip elgtis?
Tiek daug gražių žodžių, gražių idealų... bet gyvenimas, kaip mąsto nemaža dalis žmonių - tai daug daugiau, nei tai, kas buvo sakoma. Anot jų, tai kova, kurioje arba tu išsitrauki nagus, arba tave sukausto; arba giniesi, arba tave sutriuškina; kurioje išmoksti būti atsargus, nes kitaip visada gausi dūrį peiliu į nugarą…
Niekas mums nedraudžia ir taip mąstyti… Tačiau tai mintys tų, kuris gyvena su karu širdyje, su vidine nesantaika, su pykčiu ir blogiu, kurį gyvenimas sukaupė jų sielose. Tie žmonės niekada neleidžia šiam blogiui palikti širdies ir virsti gėriu. Paversti blogį gėriu... bet kaip tai padaryti? Atrodo neįmanoma, nes blogis tave naikina, ir tu nebegali padaryti nieko gero…
Vis dėlto tikras kelias į taiką ir ramybę ateina iš mūsų širdies. Mums tik reikia patiems patikėti tuo, kad tai, ką skelbia Jėzus, yra įmanoma, o paskui įtikinti save, jog ir mes galime taip elgtis.
Ar tai daug kainuoja? Taip, žinoma: kaip ir visi brangūs daiktai…
Adolfas Grušas