MAP

Kardinolas Rolandas Makrickas Kardinolas Rolandas Makrickas 

Savaitė Lietuvoje. Spaudos apžvalga (vasario 23 d.)

Vasario 17-ąją Biržai sulaukė neeilinio svečio – kardinolo Rolando Makricko. Gimtojoje parapijoje jis aukojo Šv. Mišias, o miesto savivaldybėje priėmė Garbės piliečio vardą.

„Nepaisant visų tamsybių, žmogus turi viltį, kad kažkur realaus gyvenimo gelmėje yra grožis, prasmė, nuoširdus ir kuklus gerumas. Dažnai šiai vilčiai sustiprinti neužtenka vien tik žodžių, – norime matyti konkrečių žmonių gyvenimus, kuriuose visa tai yra įsikūniję. Neabejotina, kad didžiausia šių metų Vasario 16-osios dovana Lietuvai ir Biržams yra kardinolo Rolando Makricko atvykimas. Biržuose gimęs ir augęs Rolandas Makrickas, Dievo valia, savo klusnumu tai valiai ir tikėjimu, tapo tuo, ką pats įvardija kaip „Dievo stebuklą“. Kiekvieną kartą, sugrįžęs į savo gimtinę, kardinolas paperka žmones nuoširdžiu paprastumu, gerumu ir meile, ypatinga asmenybės šviesa, keliančia žmonių dvasią ir viltį“, – rašoma Biržų šv. Jono Krikštytojo parapijos pranešime.

Vasario 16-ąją prezidentūroje už reikšmingą indėlį į kovą už Lietuvos laisvę ir žmogaus teises bei nuolatinę pagalbą silpniausiems visuomenės nariams Kauno arkivyskupui emeritui kardinolui Sigitui Tamkevičiui SJ buvo įteiktas Vytauto Didžiojo ordino Didysis kryžius. Šia proga LRT radijas parengė pokalbį su kardinolu, kurį skelbia portalas lrt.lt:

„Gyvenau ir tarnavau kaip kunigas, kaip vyskupas, negalvodamas apie visus ordinus, apdovanojimus. Buvo svarbu, kad Viešpats apdovanotų. Valstybės apdovanojimas, žinoma, brangus, bet per daug nesureikšminu. Visas mano gyvenimas buvo nukreiptas tam, kad kada nors Viešpats apdovanotų. Esu be galo dėkingas, kad tikėjimo pradmenis gavau tėvų namuose, paskui aš juos gilinau ganydamas karves ir skaitydamas religines knygas. Dar vėliau, besimokydamas kunigų seminarijoje. Mano visas gyvenimas yra pastatytas ant tikėjimo. Ir dariau tai, ką diktavo sąžinė, tikėjimas. Ir kovojant už Lietuvos ir Bažnyčios laisvę, tiesiog atrodė, kad reikia daryti tai, ką dariau, ką diktavo sąžinė,“ – nueitą gyvenimo kelią interviu lrt.lt apibendrino kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ.

„Tėvynės meilė privalo būti be kitų tautų neapykantos“ – į šią palaimintojo Jurgio Matulaičio mintį vasario 17 d. bernardinai.lt skelbiamame straipsnyje gilinasi sesuo Viktorija Plečkaitytė MVS, drauge kviesdama  nepaliauti melsti Lietuvai naujo šventojo:

„Ne dėl statistikos mums Jurgio Matulaičio kanonizacijos reikia. Ne dėl statistikos ir lietuvių kankinių beatifikacijos bei kanonizacijos bylos. Ir jau tikrai ne iš pavydo kitiems. Mums reikia (net jei ir nedaugelis tą pripažintų) jų liudijimo – gyvenimu ir mirtimi. Dabar gal labiau nei bet kada. Ir užtarimo iš amžinybės. Mums reikia Dievo artumo patirties, kuria jie gyveno čia ir kuria dalijasi iš Tėvo namų. Jie turi ką mums pasakyti. Jie turi atsakymų mūsų gyvenimui, mūsų realybei. Aišku, jei tik pripažįstame, kad turime klausimų. Jei leidžiamės į pokalbį“, – rašo Viktorija Plečkaitytė MVS, savo straipsniuose nuolat atskleidžianti, kiek daug galime išmokti iš pokalbių su palaimintuoju Jurgiu.

Brolis Jokūbas Marija Goštautas OP savo naujausiame straipsnyje, kurį skelbia bernardinai.lt imasi nelengvos temos – „Kunigas, paliekantis kunigystę – narsuolis ar išdavikas?“:

„Ar ne per daug dėmesio skiriama kunigystės kaip convivium (daryti gera žmonėms) tarnystės sampratai, darant žalą sakralumo, transcendencijos ir… kryžiaus tarnystei, pražiūrint ją? Ar nebūna kartais pametamas santykio dvasingumo momentas, santykio su Dievu, kuris yra gyvas, tikras, mylintis ir kviečiantis mylėti ir dovanoti save Jam? Ar neverčiame manyti, kad šie vyrai turi nuostabų pašaukimą, bet kad kunigystė – tai daryti, o ne būti? Per daug pabrėždami gautą pašaukimą kaip tarnystę (o gal net profesiją?), pamirštame, kad jis pirmiausia yra dovanotas, nes pašvęstas Dievui, Kristui ir žԲči. O celibatas yra to ženklas. Pridėkime dar kunigų tarpusavio susiskaldymą ir pavydą – dvasininkijoje, deja, neretai pasitaikantį „sportinį interesą“, griaunantį tarpusavio santykius. Bendrystė yra dovana, ir šios bendrystės reikia mokyti brolius kunigus. Manau, čia yra kai kas svarbaus, kalbant ne apie šiaip draugystę, bet apie brolystę ir kokia ji mums svarbi kunigų gyvenime. Koks mums svarbus brolių palaikymas ir kokia skausminga gali būti išdavystė“, – rašo br. Jokūbas Marija Goštautas OP, straipsnyje primenantis ir celibato prasmę, pabrėžiantis ir kunigų ryšio su bendruomene, maldos už kunigus ir vyskupus reikšmę.

Giedrius Tamaševičius. Spaudos apžvalga
2025 vasario 23, 12:22