MAP

Iš kairės: IDC vicepirmininkas E. Thouetas, diak. A, Kučikas, kun. L. Vileniškis, V. Malinauskienė, diak. N. Čapas, diak. D. Chmieliauskas Iš kairės: IDC vicepirmininkas E. Thouetas, diak. A, Kučikas, kun. L. Vileniškis, V. Malinauskienė, diak. N. Čapas, diak. D. Chmieliauskas 

Nuolatinių diakonų savaitgalyje Romoje – delegacija iš Lietuvos

Ką tik pasibaigusį savaitgalį Romoje galima pavadinti „Diakonų savaitgaliu“. 2025 metų Jubiliejaus dienos diakonams buvo ketvirtasis didelis jubiliejinis susitikimas, po komunikacijos darbuotojams, kariuomenėms ir kitoms saugumo tarnyboms, meno ir kultūros pasauliui skirtų specialių jubiliejinių susitikimų. Apie Diakonų jubiliejinį susitikimą pasakoja nuolatinis diakonas iš Kauno arkivyskupijos Darius Chmieliauskas.
Diak. D. Chmieliauskas:

Drauge čia yra atvykę trys diakonai. Tai ir diakonas Arūnas Kučikas, kuris tarnauja Kauno arkivyskupijoje ir darbuojasi arkivyskupijos „Carite“, diakonas Nerijus Čapas, kuris gyvena ir dirba Klaipėdoje, talkina kariuomenės žmonėms. Taip pat yra nuolatinių diakonų centro vadovas kun. Liutauras Vileniškis ir šio centro koordinatorė Virginija Malinauskienė.

Diakone Dariau, ar galite pristatyti, kaip prabėgo jūsų dienos Romoje?

Diak. D. Chmieliauskas: Žinoma, su džiaugsmu. Norėčiau pristatyti ne tik šio savaitgalio programą, nes pasirengimas ir Diakonų jubiliejaus šventimas vyko beveik visą savaitę. Čia pat, visai netoli Romos, tokiame Sakrofano miestelyje, kuris išgarsėjo kaip Sinodo rekolekcijų vieta, vyko Tarptautinio diakonato centro surengta konferencija, tuo pačiu – ir šios organizacijos kongresas. Tai buvo nuostabus, kone dviejų šimtų žmonių – diakonų su jų žmonomis – susitikimas, kurio metu apmąstytas diakonatas ir jo perspektyvos, apžvelgta šiandieninė situacija.

Susitikimą aplankė kard. Oswaldas Gracias, kuris yra ir Kardinolų tarybos narys, Vyskupų Sinodo narys, kartu su diakonais iš jo Bombėjaus vyskupijos Indijoje. Jis pateikė įdomų pranešimą apie diakonų būtinumą įgyvendinant Bažnyčioje sinodiškumo procesą – diakonai, pagal savo misijos prigimtį, keliauja kartu su Dievo tauta, būna su ja. Jie yra būtina dalis įgyvendinant sinodiškumą.

Mus aplankė ir Evangelizavimo dikasterijos sekretorius arkivyskupas Fortunatas (Fortunatus Nwachukwu – red.). Evangelizavimo dikasterija yra svarbiausia (Romos kurijoje – red.), popiežius pats jai vadovauja ir iškėlė jos vaidmenį primindamas, kad Bažnyčios pirmoji ir svarbiausia užduotis yra skelbti Gerąją Naujieną – Evangeliją. O be diakonų, pasak arkivyskupo Fortunato, neįmanoma apsieiti skelbiant Evangeliją, tai ir jų pirmoji užduotis. Tai nėra mūsų sugalvotas pasirinkimas, kad diakonai gali būti, gali ir nebūti. Jie turi būti. Jų vieta liturgijoje yra aiškiai apibrėžta, jie neišvengiami ir skelbiant Bažnyčios Gerąją naujieną, sakė Evangelizavimo dikasterijos sekretorius arkivyskupas.

Labai įdomų pranešimą pateikė Marie Françoise Maincent, prancūzų, senosios anglų literatūros žinovė, filologė ir teologė. Jos vyras, su kuriuo santuokoje praleido 55 metus, yra diakonas. Ji atskleidė įdomių įžvalgų apie diakonatą, iš asmeninės patirties ir teologinės perspektyvos. Pavyzdžiui, per diakonatą žԲč ypatingą svarbą ir dėmesį suteikia moterims. Per diakono žmoną įtraukiama visa šeima, kaip ji sakė – priartinama visa šeimos tikrovė prie Bažnyčios. žԲč gali pažinti šeimą per diakono šeimą  ir nelikti, pasak jos, užsidariusi savyje. Tai buvo įdomios įžvalgos net nekalbant apie moterų diakonato temą, minėtą Vyskupų sinode. Apie tai buvo užsiminta, bet tai nebuvo pagrindinė tema, nes netrūko svarbių klausimų apie nuolatinio diakonato įgyvendinimą šiandienos Bažnyčioje.

Galima kalbėti – kaip patyrėte ir tarptautiniame susitikime Sakrofane – apie tam tikrą diakonato geografiją.    

Diak. D. Chmieliauskas: Pasaulyje yra apie 50 000 nuolatinių diakonų. Kone pusė, apie 20 000, yra JAV ir Kanadoje. Sakytum, tarsi daug, kita vertus, mažai, palyginus su bendru katalikų, parapijų ir tikinčiųjų skaičiumi. Pats Vyskupų sinodas baigiamajame dokumente konstatavo, kad geografiškai diakonatas yra per mažai pažįstamas. Turėjome progą kalbėtis su vieninteliu Vyskupų sinode apie sinodiškumą dalyvavusiu nuolatiniu diakonu, kuris padėjo geriau suprasti Sinodo baigiamojo dokumento mintis, susijusias su diakonatu. Matome, kad diakonatas yra natūraliai, iš prigimties visur skirtingas, nes skirtingas yra pats Dievo tautos gyvenimas. Diakono pareiga yra atpažinti vargą, patiriamą konkrečios bendruomenės, ir būti joje Kristumi – tarnu. Būti tarsi tarnaujančiu Kristumi, atspindėti Bažnyčioje Kristų šioje perspektyvoje. Mes daug žinome apie Kristų – Kunigą, kuris kunigiškąjį darbą atliko ypač paskutiniuoju gyvenimo laikotarpiu, paskutinėmis dienomis. Tačiau per kone visą žemišką gyvenimą Kristus save atskleidė kaip tarną.

Nuolatiniai diakonai iš Lietuvos Romoje
Nuolatiniai diakonai iš Lietuvos Romoje

Jau Dvasininkijos dikasterijos organizuotoje konferencijoje Vatikane arkivyskupas Andres Moreira (Dikasterijos sekretorius – red.) pastebėjo, jog svarbu niekada nepamiršti, kad Kristaus Kūnas Bažnyčioje yra kunigų, per Eucharistijos šventimą padarančių jį esantį su mumis, maitinančių juo mus, dėka. Kristaus Kūnas, kuris yra pati žԲč, bendruomenė, turi būti pamaitintas, turi sulaukti tarnystės ženklų. Sulaukti ženklų apie Kristų, kuris tarnavo žmonėms tuos, kaip tikime, 33 savo gyvenimo žemėje metus. Jo kaip tarno apsireiškimą vainikavo Paskutinės vakarienės kojų plovimo aktas, kuris ir liturgiškai išliko diakono ženklu. Skersai perjuosta diakono stula primena Kristaus per petį persimestą rankšluostį kojų plovimo metu.

Kirtote Šv. Petro bazilikos Šventųjų durų slenkstį. Ar verta buvo dėl to atvykti į Romą per šiuos Šventuosius Metus?

Diak. D. Chmieliauskas: Labai verta. Galima būtų sakyti – jau buvome Romoje, matėme popiežių. Kaip žinia, nepamatėme popiežiaus (Pranciškus į A. Gemelli ligoninę išvyko prieš Diakonų jubiliejų – red.), bet dėl to nenusiminėme.

Beje, tame pačiame diakonų kongrese gimė mintis ir įkvėpimas parašyti popiežiui laišką, perduoti mūsų linkėjimus ir maldas, padėkoti už sinodinį procesą, įkvėpusį ir diakonus, gaivinusį juos. Tą padarėme ir perdavėme laišką, apgaubėme savo malda. Kita vertus, tai dar labiau išryškino, kad per Šventuosius Metus į Romą važiuojama ne pas popiežių, o pas Viešpatį. Pas Petrą, kuris tarnauja Dievo tautai ir veda ją pas Viešpatį.

O Roma, ypač aplink Vatikaną, tikrai pasikeitusi, transportas nukreiptas, kad žmonės galėtų judėti. O kelias iki Šv. Petro bazilikos Šventųjų durų, sakyčiau, padarytas labai paprastai. Tai atskiras kelias, kuriuo einama su malda, kad tai nebūtų vien bandos brovimasis per kažkokius magiškus vartus. Ne, tai keliaujančios Dievo tautos ženklas. Einama su malda, atnešama kažkas – mūsų atveju, kaip siūlo Dvasininkijos dikasterijos prefektas, Viešpačiui atnešamas pats diakonatas Bažnyčioje, kad būtų vis labiau atrastas ir priimtas. Tokiu būdu keliaujama tuo labai paprastu, bet labai reikšmingu taku link Šventųjų durų, po to – prie Šv. Petro kapo. Buvo labai simboliška ir gražu, kad tai atlikome per liturginę Šv. Petro Sosto šventę.

(Parengė RK / Vatican News)

  

2025 vasario 24, 15:45