Naujas etapas A. De Gasperi beatifikacijos byloje
Jis buvo „viduje vieningas žmogus“. Tai esminis A. De Gasperi asmenybės bruožas: jis buvo didis valstybės žmogus, didis tikėjimo žmogus, geras sutuoktinis ir puikus šeimos tėvas. Jis sugebėjo išgyventi visus šiuos matmenis ir įsikūnyti juose be kažkokių didelių dirbtinių pastangų, giliai juos sujungdamas savyje, pastebėjo Milano katalikiško universiteto šiuolaikinės istorijos profesorius Paolo Valvo vienoje 2024 metų konferencijoje, skirtoje italų politiko 70-osioms mirties metinėms.
A. De Gasperi buvo žmogus, kuris niekada neslėpė savo gilių įsitikinimų, visada juos išpažino, visada nuosekliai jais gyveno, bet kartu visada troško eiti kartu su visais žmonėmis, nepriklausomai nuo jų religinių įsitikinimų, politinių pažiūrų, jei tik skatinamų nuoširdaus noro bendradarbiauti dėl bendrojo gėrio, pažymi Milano universiteto profesorius.
Galima priminti, kad Trento apskritis tuo metu, kai gimė ir čia pirmus žingsnius politikoje žengė A. De Gasperi, buvo Austrijos-Vengrijos imperijos dalis. Tik po I Pasaulinio karo ji atiteko Italijos karalystei. A. De Gasperi persikėlė į Romą ir greitai tapo vienu iš 1919 metais įkurtos Liaudies (krikščionių demokratų) partijos lyderių. 1922 metais jis susituokė su Francesca Romani.
„Aš tau, kaip tu man. Tai mūsų santykių formulė, kuri vargu ar toleruotų vieno ar kito pavaldumą ir pasyvumą. Noriu, kad būtum laisva bendražygė, vienodai iniciatyvi ir nepriklausoma draugė, ir niekas man nėra labiau atgrasu, nei būti tavo šeimininku ir raustis tavo sąžinėje“, – rašo jis viename laiške būsimai žmonai, su kuria susilaukė keturių dukterų. Antroji – Lucia – pasirinko vienuolystės kelią.
A. De Gasperi laiškai žmonai ir dukterims sudaro svarbią beatifikacijos bylos, kurioje tiriamos jo krikščioniškos dorybės, dažnai pareikalavusios tikro herojiškumo, dalį. Viename laiške jis perspėjo būsimą sutuoktinę, kad neuždirbs ir nepasieks tiek, kiek galėtų, nes nustatė sau griežtas moralines ribas. Įsivyravus fašistiniam režimui, kuriam A. De Gasperi priešinosi, ši nuostata jam kainavo daug metų izoliacijos, 16 mėnesių kalėjimo, vargą ir sunkumus išlaikyti šeimą, nusilpusią sveikatą. 1935 metais, kai, rodos, galėjo įvykti blogiausia, jis parašė žmonai: „Miela Francesca, jei Apvaizda panorės užbaigti mano žemiškąjį gyvenimą dar neįvykdžius savo, kaip tėvo, pareigų, aš patikiu savo mažąsias mergaites aukščiausiai Dievo tėvystei ir absoliučiai tikiu, kad Viešpats padės tau diena iš dienos jas gerai ir dorai auklėti.“
II Pasaulinio karo pabaigoje, A. De Gasperi tapo užsienio reikalų ministru, o vėliau kelių vyriausybių vadovu. Nepaisant to, kad valstybė buvo nuniokota karo, visuomenė suskaldyta ir susipriešinusi, kaip ir visa Europa, jis ne tik kad nenuleido rankų, bet ir ėmėsi siekti toliaregės ateities vizijos, kurią neabejotinai motyvavo brandi krikščioniška pasaulėžiūra. Kaip žinia, vienas iš šios vizijos vaisių buvo Europos anglies ir plieno bendrija, pirmasis Europos Sąjungos branduolys, įsteigta kartu su bendraminčiais Konradu Adenaueriu ir Robertu Schumanu.
„Visi De Gasperi veiksmai buvo nulemti principų, kuriuos jis kartą ir visiems laikams priėmė. Religinis gyvenimas, demokratija, Italija ir Europa jam buvo gilaus ir nepajudinamo tikėjimo postulatai. Jis turėjo apaštalo, bet ne sektanto sielą. Tai pasigėrėtina“, – atmindamas neseniai mirusį bendramintį 1954 metais sakė R. Schumanas, kitas politikas katalikas, kurio beatifikacijos byla į Romą iš Prancūzijos atkeliavo jau prieš 20 metų. (RK / Vatican News)