杏MAP导航

Pasibaigus Moz臈s 漠statymo numatytoms apsivalymo dienoms, Juozapas ir Marija nune拧臈 k奴dik寞 寞 Jeruzal臋 paaukoti Vie拧pa膷iui, 鈥� kaip para拧yta Vie拧paties 漠statyme: 鈥濳iekvienas pirmgimis berniukas bus pa拧v臋stas Vie拧pa膷iui鈥�, 鈥� ir duoti auk膮, kaip pasakyta Vie拧paties 漠statyme: 鈥濸or膮 purpleli懦 arba du baland啪iukus鈥�.

Jeruzal臈je gyveno 啪mogus, vardu Simeonas. Jis buvo teisus ir dievobaimingas vyras, laukiantis Izraelio paguodos, ir 艩ventoji Dvasia buvo su juo. Jam buvo 艩ventosios Dvasios apreik拧ta, kad jis nemirsi膮s, kol pamatysi膮s Vie拧paties Mesij膮.

艩ventosios Dvasios paragintas, jis at臈jo dabar 寞 拧ventykl膮. 漠ne拧ant gimdytojams k奴dik寞 J臈z懦, kad pasielgt懦, kaip 漠statymas reikalauja, Simeonas j寞 pa臈m臈 寞 rankas, 拧lovino Diev膮 ir sak臈: 鈥濪abar gali, Valdove, kaip buvai 啪ad臈j臋s, leisti savo tarnui ramiai i拧keliauti, nes mano akys i拧vydo tavo i拧gelb臈jim膮, kur寞 tu parengei vis懦 taut懦 akivaizdoje: 拧vies膮 pagonims ap拧viesti ir tavosios Izraelio tautos garb臋鈥�.

K奴dikio t臈vas ir motina steb臈josi tuo, kas buvo apie j寞 kalbama. O Simeonas palaimino juos ir tar臈 motinai Marijai: 鈥炁爐ai 拧is skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsik臈limui. Jis bus prie拧taravimo 啪enklas, 鈥� ir tavo pa膷ios siel膮 pervers kalavijas, 鈥� kad b奴t懦 atskleistos daugelio 拧ird啪i懦 mintys鈥�.

Ten buvo ir prana拧臈 Ona, Fanuelio dukt臈 i拧 Asero gimin臈s. Ji buvo visi拧kai susenusi. Po mergyst臈s ji i拧gyveno septynerius metus su vyru, o paskui na拧laudama sulauk臈 a拧tuoniasde拧imt ketveri懦 met懦. Ji nesitraukdavo i拧 拧ventyklos, tarnaudama Dievui per dienas ir naktis pasninkais bei maldomis. Ir ji, tuo pat metu pri臈jusi, 拧lovino Diev膮 ir kalb臈jo apie k奴dik寞 visiems, kurie lauk臈 Jeruzal臈s i拧vadavimo.

Atlik臋 visa, ko reikalavo Vie拧paties 漠statymas, jie sugr寞啪o 寞 Galil臈j膮, 寞 savo miest膮 Nazaret膮. Vaikelis augo ir stipr臈jo; jis dar臈si pilnas i拧minties ir Dievo malon臈 buvo su juo. (Lk 2, 22鈥�40)

MATYTI DAUGIAU

Kartais gali b奴ti sud臈tinga gyventi, suvokiant, kad art臈ja mirtis. Kol esame jauni, mintys apie tai atrodo absurdi拧kos: juk gyvenimas n臈ra sunki prievol臈. Gyvenimas yra d啪iaugsmas, tai malon臈, tai kasdien atsiverian膷ios galimyb臈s 寞gyti naujos patirties, sukurti ka啪k膮 didingo. Ta膷iau b臈ga laikas, daugelis svajoni懦 lieka nerealizuotos, sukaupta neigiama patirtis 寞takoja m奴s懦 pasirinkimus, ir mes nusiviliame prie拧 mus atsiverian膷iomis galimyb臈mis. Ateina laikas, kai netgi nustojame bandyti patirti k膮 nors naujo, pasitenkindami tuo, k膮 turime, prisitaikome prie to, k膮 turime 鈥� nesvarbu,  ma啪ai ar daug 鈥� ir u啪uot 鈥瀒拧plauk臋 寞 j奴r膮鈥�, traukiame irklus 寞 valt寞, stengdamiesi bent jau nepamesti kranto i拧 aki懦, kad blogo oro atveju 鈥� sveikatai prad臈jus kr臈sti pok拧tus 鈥� sp臈tume nusiirti 寞 krant膮 ir greitai pasiektume prieplauk膮 bei i拧gelb臈tume valt寞鈥�

Jei jaunyst臈 yra tas gyvenimo laikotarpis, kai norisi 寞 visk膮 ir 寞 bet k膮 啪i奴r臈ti, tai, pasiek臋 啪mogi拧k膮j膮 brand膮, nustojame 啪valgytis aplinkui ir kreipiame 啪vilgsn寞 寞 tikslus, kuriuos norime pasiekti. T懦 tiksl懦 neb臈ra labai daug, jie konkret奴s, ai拧kiai apibr臈啪ti, o, svarbiausia, neapsunkinantys, kol dar matome ai拧kiai ir nesulauk臈me am啪iaus, kai sunku net matyti. Tam tikru momentu 啪mogus jau nieko nebemato, nebegali laukti, jis atsiduria tame gyvenimo etape, kuriame galime rodyti tik spektaklius, kuriuos 啪i奴r臈ti 鈥瀗elabai 寞domu鈥�. Nepaisant to, kad stengiam臈s sumaniai sl臈pti b臈gan膷ius metus, sl臈pdami rauk拧leles ant kaktos ir aplink akis, 啪inome, kad vis ar膷iau akimirka, kai pasigirs 啪odis 鈥瀙abaiga鈥�. Deja, tam tikrame am啪iuje akys da啪niau yra pilnos a拧ar懦, o ne 拧viesos鈥�

Nebent 啪mogus ir tada vis dar ka啪ko tikisi i拧 gyvenimo, galb奴t 拧iek tiek laim臈s, galb奴t 拧iek tiek paguodos. Galb奴t jis i拧 ties懦 laukia Paguodos, tikrosios, 啪inoma, tos, kuri leid啪ia gyventi su saule ir suartina su tais, kurie yra tam, kad b奴t懦 kartu. Bet kad taip atsitikt懦, kad sulauktume tos Paguodos, reikia b奴ti 鈥瀟eisiais ir pamald啪iais鈥�, teisingais ir gailestingais, s膮啪iningais ir kupinais r奴pes膷io kitais. Reikia b奴ti stipriais, i拧mintingais, protingais, d臈mesingais, giliais... trumpai tariant, reikia b奴ti su 艩vent膮ja Dvasia 拧irdyje.

Senelis Simeonas buvo toks atviras Dvasios veikimui, toks budrus ir atidus laiko 啪enklams, toks i拧tro拧k臋s paguodos, kad 艩ventoji Dvasia jam prane拧臈, jog ir jis jau i拧vys mirt寞, kad gal懦 gale, kaip ir visi kiti, tur臈s apleisti 拧寞 pasaul寞. Bet pirmiausia jis prival臈jo 啪velgti 寞 ateit寞, atverti akis, nesustoti prie daikt懦, o savo 啪vilgsn寞 kreipti tolyn. Tik taip vien膮 dien膮 jis gal臈jo b奴ti 鈥瀙askatintas鈥�: Dvasios past奴m臈tas link 拧ventyklos, Dievo buvimo nam懦 ir vietos, kurioje jo akys prie拧 mirt寞 gal臈t懦 i拧vysti pat寞 Diev膮. Simeonas at臈jo 寞 Dievo namus tarp 啪moni懦, 寞 privilegijuot膮 viet膮, pas Patept膮j寞.

Simeono palaiminimas n臈ra nuobodaus, savaime suprantamo ir pavargusio gyvenimo atpirkimas paskutiniu poelgiu, atsiduodan膷iu malone ar stebuklu. Yra kitaip: Simeonas gyveno teising膮 ir pamald懦 gyvenim膮 iki paskutin臈s akimirkos, i拧laikydamas akis, atviras Dievo malonei, tod臈l Dievas j寞 ir apdovanojo.

Dievas nevykdo stebukling懦 i拧gelb臈jim懦, paskutin臋 akimirk膮 i拧pirkdamas 啪mones 啪aibi拧ku atsivertimu. Jis savo i拧gelb臈jim膮 parodo vis懦 pirma tiems, kurie nenustoja 啪i奴r臈j臋 寞 pasaul寞, 寞 gyvenimo gro啪寞, 寞 dovanos stebukl膮, 寞 teisingum膮 ir gailestingum膮, 寞 gelbstint寞 沤od寞. 沤od寞, pagal kur寞 Simeonas gal臈jo prisi拧aukti mirt寞 ne i拧 nevilties, bet kaip I拧ganymo, kur寞 galiausiai apm膮st臈, i拧sipildym膮: 鈥濪abar gali, Valdove, kaip buvai 啪ad臈j臋s, leisti savo tarnui ramiai i拧keliauti, nes mano akys i拧vydo Tavo i拧gelb臈jim膮鈥�.

N臈 vienas i拧 m奴s懦 neturi pagrindo abejoti, kad Dievas jam gyvenim膮 suteik臈 kaip dovan膮, nors Evangelija to ai拧kiai ir nepasako. Prie拧ingai, Evangelijoje Simeonas i拧eina su tuo, kas jo, ko gero, tikrai nei拧auk拧tina: jis prana拧auja li奴dn膮 gyvenim膮 jaunai motinai, kupinai entuziazmo ir at臈jusiai pad臈koti u啪 motinyst臈s dovan膮鈥�

Ta膷iau tai ir yra Simeono teisumas: paimti K奴dik寞 ant rank懦, 拧lovinti Diev膮, pra拧yti savo egzistencijos pabaigos vardan i拧tikimyb臈s Jam ir tuoj pat nu拧viesti Dievo dalykus, kurie bus atskleisti kartu su daugelio 拧ird啪i懦 mintimis. Kita vertus, Simeonas pa臈m臈 艩vies膮 寞 rankas (kaip mes 拧iandien darome per 啪vaki懦 palaiminimo apeigas) ne tam, kad pad臈t懦 j膮 po stalu, bet kad ji ap拧viest懦 visus, kurie j膮 priims, krist懦 ir kartu pakilt懦.

Dabar galime i拧 ties懦 u啪traukti Kal臈d懦 u啪dang膮, prisimindami t膮 sen膮 ir 拧loving膮 i拧tikimyb臈s istorij膮. Simeono akys niekada nenustojo ie拧koti Dievo, ir neatsitiktinai kiekvien膮 vakar膮 叠补啪苍测膷颈补 i拧tisus 拧imtme膷ius tai primin臈 savo vaikams, u啪baigdama dien膮 Naktin臈je liturgin臈je valandoje Simeono 啪od啪iais: 鈥濪abar gali, Valdove, kaip buvai 啪ad臈j臋s, leisti savo tarnui ramiai i拧keliauti, nes mano akys i拧vydo Tavo i拧gelb臈jim膮鈥溾��

Adolfas Gru拧as