Kristaus Paaukojimas (Grabnyčios)
Pasibaigus Mozės Įstatymo numatytoms apsivalymo dienoms, Juozapas ir Marija nunešė kūdikį į Jeruzalę paaukoti Viešpačiui, – kaip parašyta Viešpaties Įstatyme: „Kiekvienas pirmgimis berniukas bus pašvęstas Viešpačiui“, – ir duoti auką, kaip pasakyta Viešpaties Įstatyme: „Porą purplelių arba du balandžiukus“.
Jeruzalėje gyveno žmogus, vardu Simeonas. Jis buvo teisus ir dievobaimingas vyras, laukiantis Izraelio paguodos, ir Šventoji Dvasia buvo su juo. Jam buvo Šventosios Dvasios apreikšta, kad jis nemirsiąs, kol pamatysiąs Viešpaties Mesiją.
Šventosios Dvasios paragintas, jis atėjo dabar į šventyklą. Įnešant gimdytojams kūdikį Jėzų, kad pasielgtų, kaip Įstatymas reikalauja, Simeonas jį paėmė į rankas, šlovino Dievą ir sakė: „Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti, nes mano akys išvydo tavo išgelbėjimą, kurį tu parengei visų tautų akivaizdoje: šviesą pagonims apšviesti ir tavosios Izraelio tautos garbę“.
Kūdikio tėvas ir motina stebėjosi tuo, kas buvo apie jį kalbama. O Simeonas palaimino juos ir tarė motinai Marijai: „Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas, – ir tavo pačios sielą pervers kalavijas, – kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys“.
Ten buvo ir pranašė Ona, Fanuelio duktė iš Asero giminės. Ji buvo visiškai susenusi. Po mergystės ji išgyveno septynerius metus su vyru, o paskui našlaudama sulaukė aštuoniasdešimt ketverių metų. Ji nesitraukdavo iš šventyklos, tarnaudama Dievui per dienas ir naktis pasninkais bei maldomis. Ir ji, tuo pat metu priėjusi, šlovino Dievą ir kalbėjo apie kūdikį visiems, kurie laukė Jeruzalės išvadavimo.
Atlikę visa, ko reikalavo Viešpaties Įstatymas, jie sugrįžo į Galilėją, į savo miestą Nazaretą. Vaikelis augo ir stiprėjo; jis darėsi pilnas išminties ir Dievo malonė buvo su juo. (Lk 2, 22–40)
MATYTI DAUGIAU
Kartais gali būti sudėtinga gyventi, suvokiant, kad artėja mirtis. Kol esame jauni, mintys apie tai atrodo absurdiškos: juk gyvenimas nėra sunki prievolė. Gyvenimas yra džiaugsmas, tai malonė, tai kasdien atsiveriančios galimybės įgyti naujos patirties, sukurti kažką didingo. Tačiau bėga laikas, daugelis svajonių lieka nerealizuotos, sukaupta neigiama patirtis įtakoja mūsų pasirinkimus, ir mes nusiviliame prieš mus atsiveriančiomis galimybėmis. Ateina laikas, kai netgi nustojame bandyti patirti ką nors naujo, pasitenkindami tuo, ką turime, prisitaikome prie to, ką turime – nesvarbu, mažai ar daug – ir užuot „išplaukę į jūrą“, traukiame irklus į valtį, stengdamiesi bent jau nepamesti kranto iš akių, kad blogo oro atveju – sveikatai pradėjus krėsti pokštus – spėtume nusiirti į krantą ir greitai pasiektume prieplauką bei išgelbėtume valtį…
Jei jaunystė yra tas gyvenimo laikotarpis, kai norisi į viską ir į bet ką žiūrėti, tai, pasiekę žmogiškąją brandą, nustojame žvalgytis aplinkui ir kreipiame žvilgsnį į tikslus, kuriuos norime pasiekti. Tų tikslų nebėra labai daug, jie konkretūs, aiškiai apibrėžti, o, svarbiausia, neapsunkinantys, kol dar matome aiškiai ir nesulaukėme amžiaus, kai sunku net matyti. Tam tikru momentu žmogus jau nieko nebemato, nebegali laukti, jis atsiduria tame gyvenimo etape, kuriame galime rodyti tik spektaklius, kuriuos žiūrėti „nelabai įdomu“. Nepaisant to, kad stengiamės sumaniai slėpti bėgančius metus, slėpdami raukšleles ant kaktos ir aplink akis, žinome, kad vis arčiau akimirka, kai pasigirs žodis „pabaiga“. Deja, tam tikrame amžiuje akys dažniau yra pilnos ašarų, o ne šviesos…
Nebent žmogus ir tada vis dar kažko tikisi iš gyvenimo, galbūt šiek tiek laimės, galbūt šiek tiek paguodos. Galbūt jis iš tiesų laukia Paguodos, tikrosios, žinoma, tos, kuri leidžia gyventi su saule ir suartina su tais, kurie yra tam, kad būtų kartu. Bet kad taip atsitiktų, kad sulauktume tos Paguodos, reikia būti „teisiais ir pamaldžiais“, teisingais ir gailestingais, sąžiningais ir kupinais rūpesčio kitais. Reikia būti stipriais, išmintingais, protingais, dėmesingais, giliais... trumpai tariant, reikia būti su Šventąja Dvasia širdyje.
Senelis Simeonas buvo toks atviras Dvasios veikimui, toks budrus ir atidus laiko ženklams, toks ištroškęs paguodos, kad Šventoji Dvasia jam pranešė, jog ir jis jau išvys mirtį, kad galų gale, kaip ir visi kiti, turės apleisti šį pasaulį. Bet pirmiausia jis privalėjo žvelgti į ateitį, atverti akis, nesustoti prie daiktų, o savo žvilgsnį kreipti tolyn. Tik taip vieną dieną jis galėjo būti „paskatintas“: Dvasios pastūmėtas link šventyklos, Dievo buvimo namų ir vietos, kurioje jo akys prieš mirtį galėtų išvysti patį Dievą. Simeonas atėjo į Dievo namus tarp žmonių, į privilegijuotą vietą, pas Pateptąjį.
Simeono palaiminimas nėra nuobodaus, savaime suprantamo ir pavargusio gyvenimo atpirkimas paskutiniu poelgiu, atsiduodančiu malone ar stebuklu. Yra kitaip: Simeonas gyveno teisingą ir pamaldų gyvenimą iki paskutinės akimirkos, išlaikydamas akis, atviras Dievo malonei, todėl Dievas jį ir apdovanojo.
Dievas nevykdo stebuklingų išgelbėjimų, paskutinę akimirką išpirkdamas žmones žaibišku atsivertimu. Jis savo išgelbėjimą parodo visų pirma tiems, kurie nenustoja žiūrėję į pasaulį, į gyvenimo grožį, į dovanos stebuklą, į teisingumą ir gailestingumą, į gelbstintį Žodį. Žodį, pagal kurį Simeonas galėjo prisišaukti mirtį ne iš nevilties, bet kaip Išganymo, kurį galiausiai apmąstė, išsipildymą: „Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti, nes mano akys išvydo Tavo išgelbėjimą“.
Nė vienas iš mūsų neturi pagrindo abejoti, kad Dievas jam gyvenimą suteikė kaip dovaną, nors Evangelija to aiškiai ir nepasako. Priešingai, Evangelijoje Simeonas išeina su tuo, kas jo, ko gero, tikrai neišaukština: jis pranašauja liūdną gyvenimą jaunai motinai, kupinai entuziazmo ir atėjusiai padėkoti už motinystės dovaną…
Tačiau tai ir yra Simeono teisumas: paimti Kūdikį ant rankų, šlovinti Dievą, prašyti savo egzistencijos pabaigos vardan ištikimybės Jam ir tuoj pat nušviesti Dievo dalykus, kurie bus atskleisti kartu su daugelio širdžių mintimis. Kita vertus, Simeonas paėmė Šviesą į rankas (kaip mes šiandien darome per žvakių palaiminimo apeigas) ne tam, kad padėtų ją po stalu, bet kad ji apšviestų visus, kurie ją priims, kristų ir kartu pakiltų.
Dabar galime iš tiesų užtraukti Kalėdų uždangą, prisimindami tą seną ir šlovingą ištikimybės istoriją. Simeono akys niekada nenustojo ieškoti Dievo, ir neatsitiktinai kiekvieną vakarą žԲč ištisus šimtmečius tai priminė savo vaikams, užbaigdama dieną Naktinėje liturginėje valandoje Simeono žodžiais: „Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti, nes mano akys išvydo Tavo išgelbėjimą“…
Adolfas Grušas