杏MAP导航

Pasibaigus Moz?s ?statymo numatytoms apsivalymo dienoms, Juozapas ir Marija nune?? kūdik? ? Jeruzal? paaukoti Vie?pa?iui, – kaip para?yta Vie?paties ?statyme: ?Kiekvienas pirmgimis berniukas bus pa?v?stas Vie?pa?iui“, – ir duoti auk?, kaip pasakyta Vie?paties ?statyme: ?Por? purpleli? arba du baland?iukus“.

Jeruzal?je gyveno ?mogus, vardu Simeonas. Jis buvo teisus ir dievobaimingas vyras, laukiantis Izraelio paguodos, ir ?ventoji Dvasia buvo su juo. Jam buvo ?ventosios Dvasios apreik?ta, kad jis nemirsi?s, kol pamatysi?s Vie?paties Mesij?.

?ventosios Dvasios paragintas, jis at?jo dabar ? ?ventykl?. ?ne?ant gimdytojams kūdik? J?z?, kad pasielgt?, kaip ?statymas reikalauja, Simeonas j? pa?m? ? rankas, ?lovino Diev? ir sak?: ?Dabar gali, Valdove, kaip buvai ?ad?j?s, leisti savo tarnui ramiai i?keliauti, nes mano akys i?vydo tavo i?gelb?jim?, kur? tu parengei vis? taut? akivaizdoje: ?vies? pagonims ap?viesti ir tavosios Izraelio tautos garb?“.

Kūdikio t?vas ir motina steb?josi tuo, kas buvo apie j? kalbama. O Simeonas palaimino juos ir tar? motinai Marijai: ??tai ?is skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsik?limui. Jis bus prie?taravimo ?enklas, – ir tavo pa?ios siel? pervers kalavijas, – kad būt? atskleistos daugelio ?ird?i? mintys“.

Ten buvo ir prana?? Ona, Fanuelio dukt? i? Asero gimin?s. Ji buvo visi?kai susenusi. Po mergyst?s ji i?gyveno septynerius metus su vyru, o paskui na?laudama sulauk? a?tuoniasde?imt ketveri? met?. Ji nesitraukdavo i? ?ventyklos, tarnaudama Dievui per dienas ir naktis pasninkais bei maldomis. Ir ji, tuo pat metu pri?jusi, ?lovino Diev? ir kalb?jo apie kūdik? visiems, kurie lauk? Jeruzal?s i?vadavimo.

Atlik? visa, ko reikalavo Vie?paties ?statymas, jie sugr??o ? Galil?j?, ? savo miest? Nazaret?. Vaikelis augo ir stipr?jo; jis dar?si pilnas i?minties ir Dievo malon? buvo su juo. (Lk 2, 22–40)

MATYTI DAUGIAU

Kartais gali būti sud?tinga gyventi, suvokiant, kad art?ja mirtis. Kol esame jauni, mintys apie tai atrodo absurdi?kos: juk gyvenimas n?ra sunki prievol?. Gyvenimas yra d?iaugsmas, tai malon?, tai kasdien atsiverian?ios galimyb?s ?gyti naujos patirties, sukurti ka?k? didingo. Ta?iau b?ga laikas, daugelis svajoni? lieka nerealizuotos, sukaupta neigiama patirtis ?takoja mūs? pasirinkimus, ir mes nusiviliame prie? mus atsiverian?iomis galimyb?mis. Ateina laikas, kai netgi nustojame bandyti patirti k? nors naujo, pasitenkindami tuo, k? turime, prisitaikome prie to, k? turime – nesvarbu,  ma?ai ar daug – ir u?uot ?i?plauk? ? jūr?“, traukiame irklus ? valt?, stengdamiesi bent jau nepamesti kranto i? aki?, kad blogo oro atveju – sveikatai prad?jus kr?sti pok?tus – sp?tume nusiirti ? krant? ir greitai pasiektume prieplauk? bei i?gelb?tume valt?…

Jei jaunyst? yra tas gyvenimo laikotarpis, kai norisi ? visk? ir ? bet k? ?iūr?ti, tai, pasiek? ?mogi?k?j? brand?, nustojame ?valgytis aplinkui ir kreipiame ?vilgsn? ? tikslus, kuriuos norime pasiekti. T? tiksl? neb?ra labai daug, jie konkretūs, ai?kiai apibr??ti, o, svarbiausia, neapsunkinantys, kol dar matome ai?kiai ir nesulauk?me am?iaus, kai sunku net matyti. Tam tikru momentu ?mogus jau nieko nebemato, nebegali laukti, jis atsiduria tame gyvenimo etape, kuriame galime rodyti tik spektaklius, kuriuos ?iūr?ti ?nelabai ?domu“. Nepaisant to, kad stengiam?s sumaniai sl?pti b?gan?ius metus, sl?pdami rauk?leles ant kaktos ir aplink akis, ?inome, kad vis ar?iau akimirka, kai pasigirs ?odis ?pabaiga“. Deja, tam tikrame am?iuje akys da?niau yra pilnos a?ar?, o ne ?viesos…

Nebent ?mogus ir tada vis dar ka?ko tikisi i? gyvenimo, galbūt ?iek tiek laim?s, galbūt ?iek tiek paguodos. Galbūt jis i? ties? laukia Paguodos, tikrosios, ?inoma, tos, kuri leid?ia gyventi su saule ir suartina su tais, kurie yra tam, kad būt? kartu. Bet kad taip atsitikt?, kad sulauktume tos Paguodos, reikia būti ?teisiais ir pamald?iais“, teisingais ir gailestingais, s??iningais ir kupinais rūpes?io kitais. Reikia būti stipriais, i?mintingais, protingais, d?mesingais, giliais... trumpai tariant, reikia būti su ?vent?ja Dvasia ?irdyje.

Senelis Simeonas buvo toks atviras Dvasios veikimui, toks budrus ir atidus laiko ?enklams, toks i?tro?k?s paguodos, kad ?ventoji Dvasia jam prane??, jog ir jis jau i?vys mirt?, kad gal? gale, kaip ir visi kiti, tur?s apleisti ?? pasaul?. Bet pirmiausia jis prival?jo ?velgti ? ateit?, atverti akis, nesustoti prie daikt?, o savo ?vilgsn? kreipti tolyn. Tik taip vien? dien? jis gal?jo būti ?paskatintas“: Dvasios pastūm?tas link ?ventyklos, Dievo buvimo nam? ir vietos, kurioje jo akys prie? mirt? gal?t? i?vysti pat? Diev?. Simeonas at?jo ? Dievo namus tarp ?moni?, ? privilegijuot? viet?, pas Patept?j?.

Simeono palaiminimas n?ra nuobodaus, savaime suprantamo ir pavargusio gyvenimo atpirkimas paskutiniu poelgiu, atsiduodan?iu malone ar stebuklu. Yra kitaip: Simeonas gyveno teising? ir pamald? gyvenim? iki paskutin?s akimirkos, i?laikydamas akis, atviras Dievo malonei, tod?l Dievas j? ir apdovanojo.

Dievas nevykdo stebukling? i?gelb?jim?, paskutin? akimirk? i?pirkdamas ?mones ?aibi?ku atsivertimu. Jis savo i?gelb?jim? parodo vis? pirma tiems, kurie nenustoja ?iūr?j? ? pasaul?, ? gyvenimo gro??, ? dovanos stebukl?, ? teisingum? ir gailestingum?, ? gelbstint? ?od?. ?od?, pagal kur? Simeonas gal?jo prisi?aukti mirt? ne i? nevilties, bet kaip I?ganymo, kur? galiausiai apm?st?, i?sipildym?: ?Dabar gali, Valdove, kaip buvai ?ad?j?s, leisti savo tarnui ramiai i?keliauti, nes mano akys i?vydo Tavo i?gelb?jim?“.

N? vienas i? mūs? neturi pagrindo abejoti, kad Dievas jam gyvenim? suteik? kaip dovan?, nors Evangelija to ai?kiai ir nepasako. Prie?ingai, Evangelijoje Simeonas i?eina su tuo, kas jo, ko gero, tikrai nei?auk?tina: jis prana?auja liūdn? gyvenim? jaunai motinai, kupinai entuziazmo ir at?jusiai pad?koti u? motinyst?s dovan?…

Ta?iau tai ir yra Simeono teisumas: paimti Kūdik? ant rank?, ?lovinti Diev?, pra?yti savo egzistencijos pabaigos vardan i?tikimyb?s Jam ir tuoj pat nu?viesti Dievo dalykus, kurie bus atskleisti kartu su daugelio ?ird?i? mintimis. Kita vertus, Simeonas pa?m? ?vies? ? rankas (kaip mes ?iandien darome per ?vaki? palaiminimo apeigas) ne tam, kad pad?t? j? po stalu, bet kad ji ap?viest? visus, kurie j? priims, krist? ir kartu pakilt?.

Dabar galime i? ties? u?traukti Kal?d? u?dang?, prisimindami t? sen? ir ?loving? i?tikimyb?s istorij?. Simeono akys niekada nenustojo ie?koti Dievo, ir neatsitiktinai kiekvien? vakar? Ba?ny?ia i?tisus ?imtme?ius tai primin? savo vaikams, u?baigdama dien? Naktin?je liturgin?je valandoje Simeono ?od?iais: ?Dabar gali, Valdove, kaip buvai ?ad?j?s, leisti savo tarnui ramiai i?keliauti, nes mano akys i?vydo Tavo i?gelb?jim?“…

Adolfas Gru?as