杏MAP导航

Anomis dienomis i拧臈jo ciesoriaus Augusto 寞sakymas sura拧yti visus valstyb臈s gyventojus. Toks pirmasis sura拧ymas buvo padarytas Kvirinui valdant Sirij膮. Taigi visi keliavo u啪sira拧yti, kiekvienas 寞 savo miest膮. Taip pat ir Juozapas 臈jo i拧 Galil臈jos miesto Nazareto 寞 Jud臈j膮, 寞 Dovydo miest膮, vadinam膮 Betliejumi, nes buvo kil臋s i拧 Dovydo nam懦 ir gimin臈s. Jis tur臈jo u啪sira拧yti kartu su savo su啪ad臈tine Marija, kuri buvo n臈拧膷ia. Jiems tenai esant, prisiartino jai metas gimdyti, ir ji pagimd臈 savo pirmgim寞 s奴n懦, suvyst臈 j寞 vystyklais ir paguld臈 臈d啪iose, nes jiems nebuvo vietos u啪eigoje. Toje apylink臈je nakvojo laukuose piemenys ir, pakaitomis bud臈dami, serg臈jo savo band膮. Jiems pasirod臈 Vie拧paties angelas, ir juos nutviesk臈 Vie拧paties 拧lov臈s 拧viesa. Jie labai i拧sigando, bet angelas jiems tar臈: 鈥濶ebijokite! 艩tai a拧 skelbiu jums did寞 d啪iaugsm膮, kuris bus visai tautai. 艩iandien Dovydo mieste jums gim臈 I拧ganytojas. Jis yra Vie拧pats Mesijas. Ir 拧tai jums 啪enklas: rasite k奴dik寞, suvystyt膮 vystyklais ir paguldyt膮 臈d啪iose鈥�. Staiga prie angelo atsirado gausinga dangaus kareivija. Ji garbino Diev膮, giedodama: 鈥濭arb臈 Dievui auk拧tyb臈se, o 啪em臈je ramyb臈 jo mylimiems 啪mon臈ms!鈥� (Lk 2, 1鈥�14)

DIEVAS ISTORIJOJE

Tikriausiai seniai nebuvo tokios 寞temptos pad臈ties tarptautin臈je arenoje. Susiduriame su nesibaigian膷iais karais ir nauj懦 kar懦 pavojais, daug kur 啪mon臈s ken膷ia priespaud膮 net ir savo 拧alyje.

Nesiliauja ir skandalai Ba啪ny膷ioje.

Kiekvienas m奴s懦 irgi turi savo 啪aizdas: fizines ir dvasines.

艩寞 s膮ra拧膮 b奴t懦 galima t臋sti be galo鈥�

Taip vertinant gyvenim膮, 拧i膮 Nakties valand膮, susirink臋 拧v臋sti Eucharistijos, susidurtume su pavojumi j膮 i拧gyventi, apimti li奴desio ir nusivylimo.

Prie拧 daugiau nei du t奴kstan膷ius met懦 Izraelio tauta irgi patyr臈 啪iaur懦 okupant懦 persekiojim膮. Visi gyventojai tur臈jo b奴ti u啪registruoti bei suskai膷iuoti. Rom臈nai nor臈jo 啪inoti kiek siekia j懦 galyb臈, kad gal臈t懦 dar labiau pl臈stis. Be abejo, pavergtos tautos nebegal臈jo pak臋sti tokio dominavimo, ir visi atrod臈 nusivyl臋 d臈l tokios prievartos. Tokiomis aplinkyb臈mis 寞 pasaulio istorij膮 寞啪eng臈 Kristus.

Vie拧pats tyliai 寞eina 寞 ka啪kuo kitu u啪si臈mus寞 pasaul寞. Jis, 寞sik奴nij臋s Dievas, gimsta oloje, o jo sveikinti pirmiausia ateina piemenys 鈥� tie, kuriems nebuvo vietos visuomen臈s gyvenime.

Ka啪kuo visa tai susi拧aukia ir su 拧i懦 met懦 Kal臈domis鈥�

Kal臈dos 鈥� tai sl臈pinys, primenantis mums, kad istorija yra Dievo rankose ir kad Jis eina savo keliais, ir tai n臈ra m奴s懦 keliai.

Tikriausiai turime teis臋 nuolat sudarin臈ti s膮ra拧膮 t懦 dalyk懦, kurie m奴s懦 gyvenime, Ba啪ny膷ios gyvenime, 啪monijos gyvenime yra neteisingi, ta膷iau niekada neturime prarasti vilties, kad Dievas nepalieka 啪monijos vienos.

Ne啪i奴rint viso pasaulyje esan膷io blogio, vis tiek galime b奴ti tikri, kad Dievas nepalieka m奴s懦 vien懦, o visos nelaim臈s baigt懦si tada, jei savo 拧irdyse sugeb臈tume suteikti Jam vietos.

J臈zui 寞sik奴nyti pakako 拧iaud懦 gl臈bio鈥�

Mes pernelyg da啪nai galvojame, koki懦 did啪i懦 dalyk懦 turime padaryti, kad priimtume Diev膮 寞 savo gyvenim膮, ta膷iau kartais u啪tenka tik ma啪o ply拧elio 拧irdyje, ir tada jau Jis 啪ino, kaip u啪imti reikiam膮 viet膮. Tada u啪gis visos m奴s懦 啪aizdos, tada pasveiks pavargusi 拧irdis.

Kal臈d懦 sveikinimai n臈ra tik formalumas ar gero tono demonstravimas, bet kvietimas kiekvienam i拧 m奴s懦 skirti Dievui deram膮 viet膮 savo asmeniniame gyvenime, b奴ti 鈥炁緀m臈s druska ir pasaulio 拧viesa鈥�.

O svarbiausia: suvokti, k膮 rei拧kia Vie拧paties atne拧toji taika ir ramyb臈鈥�

Adolfas Gru拧as