Gav?nios meditacija Vatikane: prisik?limo malon? pasiekia per asmenin? patirt?
Kalb?damos apie Kristaus prisik?lim? Evangelijos ne tik mini pat? prisik?limo fakt?, bet pabr??ia, kad prisik?l?s Kristus be jokio triumfalizmo toliau ramiai bendravo su mokiniais. Patyr?s i?davyst? ir kan?i?, jis neie?kojo kalt?, nepriekai?tavo, bet nor?jo tik vieno – dalytis gyvybe. Pasak pamokslininko, ?i nuostata radikaliai kontrastuoja su mūs? ?mogi?kuoju polinkiu ker?yti ar u?sidaryti skausme. J?zaus pavyzdys kvie?ia mus kitaip ?velgti ? santykius ir praradimus – atsisakyti priekai?t?, netgi myl?ti tuos, kurie mus nuvyl?. Tai i?laisvinantis kelias, leid?iantis mums i? ties? prisikelti – ne i?ori?kai, bet ?irdyje.
Prisik?l?s Kristus ateina pas mokinius ne tam, kad būt? ?lovinamas, bet dalijasi su jais ramybe ir ?vent?ja Dvasia. Link?jimas ?Ramyb? jums“ – tai kvietimas būti atleidimo ir susitaikinimo ne??jais pasaulyje. Ypating? viet? Evangelijoje u?ima Tomo istorija. Jis atsisako tik?ti vien tik ?od?iais – nori pamatyti, paliesti, būti tikras. Tomas neabejoja d?l Dievo galios, bet ie?ko tikro, gyvo santykio. Būtent d?l ?io tro?kimo jis gauna ypating? malon? – savo rankomis paliesti prisik?lusio Kristaus ?aizdas ir i?tarti: ?Mano Vie?pats ir mano Dievas“. Tai mus moko, kad prisik?limo malon? pasiekia ?mog? per gili? asmenin? patirt?, kuri i?laisvina nuo kalt?s, pripildo meil?s ir ?kvepia misijai.
Velykiniai evangelij? pasakojimai stebina tuo, kad juose n?ra jokios pompastikos. Prisik?l?s Kristus nesinaudoja jokiais stebuklingais ?enklais, bet pasirodo kaip keliautojas, sodininkas, nepa??stamasis. Mokiniai da?nai jo neatpa??sta i? karto. Tai ypa? pabr??ta Luko pasakojime apie prisk?lusio J?zaus susitikim? su dviem Emauso mokiniais: tik per vakarien? jie atpa??sta Krist?. J? ?irdys deg? jau tada, kai jis kalb?jo kelyje, bet tik sulauk? duonos lau?ymo jie visk? suprato. Viltis ir d?iaugsmas jau gyveno j? viduje, ta?iau reik?jo ir tos ypatingos akimirkos.
Savo prisik?limu Vie?pats J?zus mums padeda atpa?inti ir mūs? viduje slypin?ius ?mogi?kumo lobius. Kai leid?iam?s perkei?iami jo meil?s, suprantame, kad pykti yra beprasmi?ka. Daug vaisingiau – pasitik?ti, susitikti, atleisti. Tik taip, be pyk?io ir nuoskaud?, tampame liudytojais tos didesn?s meil?s, kurios nei blogio bangos, nei mirtis negali u?gesinti.
Popie?iaus nam? pamokslininkas penktadienio meditacij? u?baig? malda: ?T?ve, kuris per savo vienatin? Sūn? nugal?jai mirt? ir atv?rei mums keli? ? am?in?j? gyvenim?, leisk mums, besirengiantiems ?v?sti Vie?paties prisik?lim?, atgimti gyvenimui, atnaujintam Tavo Dvasios“. (jm / Vatican News)
