?Tiksliai ne?inome, kas mūs? laukia, bet ir tai, k? ?inome, yra nuostabu“
Nuo vaikyst?s ?inome mald?: ?Am?in?j? atils? duok mirusiems, Vie?patie, ir am?inoji ?viesa jiems te?vie?ia. Tegul ilsisi ramyb?je“. Mintis apie am?inyb?, kaip am?in?j? poils?, gali nuvilti, tarsi gyvenimas baigt?si nesibaigian?iu miegu. Ta?iau toks suvokimas kyla i? nesusipratimo: mes poils? suvokiame tik kaip neveiklum?, kai tuo tarpu, pasak Biblijos, ils?tis rei?kia pasiekti pilnatv?, sak? pamokslininkas.
Pats Dievas ils?josi, kai J?zus, mir?s ant kry?iaus, buvo paguldytas ? kap?. Jis ?nu?eng? ? pragarus“. Kristus per ?? atils? sl?piningai veik?, vadavo ?kalintus mirusiuosius.
?iandien mes poils? da?nai suvokiame kaip prabang?, kurios negalime sau leisti. Gyvename visuomen?je, kuri reikalauja, kad būtume nuolat aktyvūs, nuolat produktyvūs. Kol gyvensime aps?sti rezultat? manijos, niekada nerasime poilsio. Tik tie, kurie pripa??sta savo ribas, pagaliau gali ramiai pails?ti.
Tikrasis poilsis yra ne neveiklumas, o laisv?, sak? t?vas Pasolini. Tai būsena, kai mums nebereikia nieko kitiems ?rodin?ti, nes leid?iam?s apkabinami Dievo meil?s. Gerai i?gyventi poils? rei?kia rengtis am?inajam gyvenimui, mokytis gyventi be baim?s, atsisakyti to, kas nereikalinga, ir pasitik?ti, kad Dievas jau veikia mumyse.
Tikrasis poilsis – tai vidin? ramyb?, matuojama ne pasiekimais, bet geb?jimu priimti tai, k? mums duoda gyvenimas. Tai ne pasyvumas, o būdas gyventi intensyviau, bet be nerimo. Tai aktyvus pasitik?jimas, kuris padaro mus laisvais ir sugeban?iais myl?ti.
Penktadienio ryt? per paskutin? gav?nios rekolekcij? susitikim? t?vas Roberto Pasolini apibendrino visk?, apie k? buvo kalb?ta per visas pastar?j? dien? meditacijas.
Gyvenimas su savo gro?iu ir sunkumais kelia mums esmin? klausim?: kokia mūs? klajoni? ?iame pasaulyje prasm?, jei viskam lemta baigtis? Jei netur?tume am?inyb?s vilties, gyvenimo svoris mus sugniu?dyt? arba padaryt? cinikais.
Kiekvieno ?mogaus laukia kūno mirtis, ta?iau kiekvien? dien? mumyse vyksta ir vidinis atsinaujinimas. Tai, kas, regis, nyksta, i? tikr?j? turi didesn? paskirt?: Dievas mus sukūr? prisik?limui. Tai n?ra utopin? svajon?, bet ? pilnatv? pa?auktos egzistencijos logika.
Kristaus kry?iaus ir prisik?limo sl?pinyje Dievas ?gyvendino savo meil?s plan?. Tai, kas i? prad?i? atrod? kaip Nukry?iuotojo pralaim?jimas, i? tikr?j? yra ?rodymas, kad T?vas nepalieka savo vaik?. Mūs? gyvenimas n?ra paliktas atsitiktinumui, bet yra dalis atpirkimo plano, kuris mus padaro mylimais vaikais, skirtais am?inybei. ?eng? per mirties slenkst?, esame skirti naujam ir ?lovingam gyvenimui. Nors mes tiksliai ne?inome, kaip viskas baigsis, ta?iau ?inome, kad tai, kuo būsime, jau yra mumyse u?simezg?. Mūs? ateitis tik i? dalies yra mums atskleista, ta?iau ir tai, k? matome ?iandien, yra nuostabu: esame mylimi vaikai, dangaus pilie?iai, gyvenantys su Dievu per am?ius, baig? paskutin? meditacij? gav?nios rekolekcijoms vadovav?s popie?iaus nam? pamokslininkas t?vas Roberto Pasolini. (jm / Vatican News)
