Popie?iaus ?inia Pasaulin?s seneli? ir pagyvenusi? ?moni? dienos proga
Mieli broliai ir seserys,
Jubiliejus, kur? ?ven?iame, padeda mums suprasti, kad viltis visada, nepaisant ?mogaus am?iaus, yra d?iaugsmo ?altinis. Kai viltis i?bandyta ilgo gyvenimo ugnimi, ji tampa pilnutin?s palaimos versme.
?ventajame Ra?te randame ?vairi? pavyzd?i?, kai Vie?pats ? savo i?ganymo planus ?traukia garbaus am?iaus vyrus ir moteris. Prisimename Abraom? ir Sar?: būdami seni jie negal?jo patik?ti Dievo ?od?iu, ?adan?iu jiems sūn?. Atrod?, kad negal?jimas susilaukti vaik? u?v?r? j? vilties ?vilgsn? ? ateit?.
Ne kitokia buvo Zacharijo reakcija i?girdus ?ini? apie būsim? Jono Krik?tytojo gimim?: ?Kaip a? tai patirsiu? A? gi jau senis, ir mano ?mona nebejauna“ (Lk 1,18). Senatv?, nevaisingumas, silpn?jimas – regis, u?gesino ?i? vyr? ir moter? gyvenimo ir vaisingumo viltis. Ir net Nikodemo klausimas J?zui, kai Mokytojas jam kalba apie ?nauj? gimim?“, atrodo grynai retorinis: ?Kaip gali gimti ?mogus, būdamas nebejaunas? Argi jis gali antr? kart? ?eiti ? savo motinos ?s?ias ir v?l u?gimti?“ (Jn 3, 4). Ta?iau kiekvien? kart?, kai atsakymas, regis, savaime suprantamas, Vie?pats nustebina savo pa?nekovus gelbstin?iu u?moju.
Vyresnieji ?mon?s – vilties ?enklai
Biblijoje Dievas ne kart? parodo savo apvaizd? kreipdamasis ? vyresnio am?iaus ?mones. Taip nutiko ne tik Abraomui, Sarai, Zacharijui ir El?bietai, bet ir Mozei, kuris buvo pa?auktas i?laisvinti savo taut?, kai jam buvo jau a?tuoniasde?imt met? (plg. I? 7, 7). Taip pasirinkdamas, Dievas mus moko, kad jo akyse senatv? yra palaiminimo ir malon?s laikas, o senesnieji ?mon?s jam yra pirmieji vilties liudytojai. ?Kas gi yra tas senatv?s metas?“ – klausia ?ventasis Augustinas. ? tai Dievas tau atsako: ?Tegul tavo j?gos i? ties? nyksta, idant tavyje likt? mano j?ga, ir tu gal?tum i?tarti su apa?talu: ?Būdamas silpnas, esu stiprus“ (Super Ps. 70, 11). Tas faktas, kad ?iandien sen? ?moni? daug?ja, yra mums laiko ?enklas, kur? esame pa?aukti ??velgti, idant gal?tume teisingai suprasti mūs? i?gyvenam? istorij?.
Ba?ny?ios ir pasaulio gyvenim? ?manoma suvokti tik per kart? kait?, o kai apkabiname senyv? ?mog?, tai padeda mums suprasti, kad istorija nesibaigia dabartimi, ji apima ne tik skubius susitikimus ir fragmenti?kus santykius, bet t?siasi ir ? ateit?. Prad?ios knygoje randame jaudinant? epizod?, kai senas Jokūbas laimina savo anūkus, Juozapo vaikus: jo ?od?iai skatina juos su viltimi ?velgti ? ateit?, kaip ? Dievo pa?ad? laik? (plg. Pr 48, 8–20). Jei tiesa, kad sen?j? trapumui reikia jaun?j? stipryb?s, tai taip pat galioja tiesa, kad jaunimo patirties stokai reikia sen?j? liudijimo, idant būt? galima i?mintingai kurti ateit?. Kaip da?nai mūs? seneliai buvo mums tik?jimo ir atsidavimo, pilietini? dorybi? ir socialinio ?sipareigojimo, atminties ir i?tverm?s i?bandymuose pavyzd?iai! ?is gra?us palikimas, kur? jie mums perdav? su viltimi ir meile, visada skatins mus būti d?kingus ir nuoseklius.
Vilties ?enklai, skirti vyresnio am?iaus ?mon?ms
Jubiliejus pagal savo biblin? kilm? buvo suvokiamas kaip i?laisvinimo laikas: vergai i?laisvinami, skolos atleid?iamos, ?em? gr??inama pirminiams savininkams. Tai buvo Dievo nor?tos socialin?s tvarkos atkūrimo momentas, kai atitaisomos per metus susikaupusios nelygyb?s ir priespaudos aprai?kos. J?zus atnaujina ?iuos i?laisvinimo ?vykius, Nazareto sinagogoje skelbdamas ger?j? naujien? vargdieniams, akliesiems – reg?jim?, kalini? i?vadavim? ir laisv? prisl?gtiesiems (plg. Lk 4, 16–21).
?velgdami ? vyresnio am?iaus ?mones ?iuo jubiliejiniu ?vilgsniu, mes taip pat esame kvie?iami kartu su jais patirti i?laisvinim?, ypa? i? vienatv?s ir apleistumo. ?ie metai yra palankus laikas tai ?gyvendinti: Dievo i?tikimyb? savo pa?adams moko mus, kad senatv?je glūdi palaima, tikras evangelinis d?iaugsmas, ir tai ragina mus nugriauti abejingumo sienas, u? kuri? da?nai būna u?daryti pagyven? ?mon?s. Visame pasaulyje mūs? visuomen?se pernelyg da?nai priprantama prie to, kad tokia svarbi ir turtinga j? socialinio audinio dalis yra paliekama nuo?alyje ir pamir?tama.
Tokioje situacijoje būtina keisti po?iūr?, kuris liudyt? visos Ba?ny?ios prisiimt? atsakomyb?. Kiekviena parapija, kiekviena asociacija, kiekviena ba?nytin? grup? yra kvie?iama dalyvauti d?kingumo ir rūpestingumo ?revoliucijoje“: da?nai lankyti pagyvenusius ?mones, jiems ir drauge su jais kurti paramos ir maldos tinklus, megzti santykius, galin?ius suteikti vilt? ir orum? tiems, kurie jau?iasi pamir?ti. Krik??ioni?ka viltis visada skatina i?dr?sti daugiau siekti, pla?iau m?styti, nesitenkinti esama pad?timi. ?iuo atveju – darbuotis siekiant poky?i?, kurie senoliams gr??int? pagarb? ir meil?.
Tod?l popie?ius Pranci?kus nor?jo, jog Pasaulin? seneli? ir pagyvenusi? ?moni? diena būt? ?ven?iama pirmiausia susitinkant su vieni?ais ?mon?mis. D?l tos pa?ios prie?asties buvo nuspr?sta, kad tie, kurie ?iais metais negal?s kaip piligrimai atvykti ? Rom?, ?gal?s pelnyti jubiliejinius atlaidus, skirdami atitinkam? laik? ir lankydami vieni?us senelius […], tarsi kaip piligrimai keliaudami pas tuose ?mon?se esant? Krist? (plg. Mt 25, 34–36)“ (Apa?talin? penitenciarija. Normos d?l atlaid? suteikimo per 2025 m. Jubiliej?, III). Aplankyti pagyvenus? ?mog? yra būdas susitikti su J?zumi, kuris i?laisvina mus i? abejingumo ir vienatv?s.
Senatv?je galima tur?ti vilt?
Siracido knygoje teigiama, kad palaiminti yra tie, kurie neprarado vilties (plg. 14, 2); galima numanyti, jog mūs? gyvenime – ypa? jei jis ilgas – gali būti daug motyv? ?velgti atgal, o ne ? ateit?. Popie?ius Pranci?kus, kai paskutin? kart? gul?jo ligonin?je, ra??: ?[Nors] mūs? kūnas silpnas, bet net ir tada niekas negali mums trukdyti myl?ti, melstis, dovanoti save, per tik?jim? būti ?viesiais vilties ?enklais vieni kitiems“ (Vie?paties angelo malda, 2025 m. kovo 16 d.). Turime laisv?, kurios negali atimti jokie sunkumai: tai laisv? myl?ti ir melstis. Visi, visada galime myl?ti ir melstis.
Mūs? j?goms silpstant, nenyksta tas g?ris, kurio linkime savo artimiesiems – sutuoktiniui, su kuriuo praleidome did?i?j? savo gyvenimo dal?, vaikams, anūkams, d?iuginantiems mūs? dienas. Da?nai būtent j? meil? atgaivina mūs? energij?, suteikia vilties ir paguodos.
?ie gyvybingos meil?s ?enklai, kylantys i? paties Dievo, suteikia mums dr?sos ir primena, kad ?jei mūs? i?orinis ?mogus vis nyksta, tai vidinis diena i? dienos atsinaujina“ (2 Kor 4, 16). Tod?l, ypa? senatv?je, i?laikykime pasitik?jim? Vie?pa?iu. Tegu mus kasdien atnaujina susitikimas su juo maldoje ir ?ventosiose Mi?iose. ?eimoje ir kasdieniuose susitikimuose su meile perduokime tik?jim?, kuriuo gyvenome tiek daug met?: visada ?lovinkime Diev? u? jo gerum?, puosel?kime vienyb? su artimaisiais, atverkime savo ?ird? tiems, kurie yra toli, ypa? vargstantiesiems. Taip būsime vilties ?enklai, būdami bet kokio am?iaus.
I? Vatikano, 2025 m. bir?elio 26 d.
LEONAS XIV
