杏MAP导航

Popie?ius pirmiausia ? kardinolus kreip?si angl? kalba. ?Giedokite Vie?pa?iui nauj? giesm?, nes jis padar? nuostabi? dalyk?“, – pakartojo popie?ius per Mi?ias skamb?jusios psalm?s ?od?ius. ?Ne tik man, bet mumis visiems Dievas padar? daug nuostabi? dalyk?. Broliai kardinolai, per ?io ryto Mi?ias kvie?iu jus apm?styti Vie?paties padarytus stebuklus, palaiminimus, kuriuos Vie?pats per Petro tarnyst? teikia mums visiems. Jūs pa?auk?te mane ne?ti ?? kry?i? ir ?inau, kad galiu pasikliauti kiekvienu i? jūs?, kad eisite kartu su manimi, kad mes, kaip Ba?ny?ia, kaip J?zaus draug? bendruomen?, kaip tikintieji, toliau skelbsime Ger?j? Naujien?.“ Po to popie?ius skait? homilij? ital? kalba.

?Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus“ (Mt 16, 16). ?iais ?od?iais Petras kartu su kitais mokiniais Mokytojo klausiamas, koks yra j? tik?jimas ? J?, trumpai i?rei?kia t? paveld?, kur? du tūkstan?ius met? Ba?ny?ia per apa?tali?k?ja ?p?dinyst? saugo, gilina ir perduoda. J?zus yra Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus. Jis yra vienintelis Gelb?tojas, kuriame matome  T?vo veid?. Per J? Dievas, nor?damas tapti artimas ir prieinamas ?monijai, apsirei?k? mums pasitikin?iomis vaiko akimis, guviu jaunuolio protu, brand?iais vyro bruo?ais (plg. Gaudium et spes, 22), kol po Prisik?limo pasirod? saviesiems su savo ?lovinguoju kūnu. Taip Jis parod? mums ?ventojo ?mogi?kumo pavyzd?, kuriuo visi galime sekti, kartu su am?inojo likimo, pranokstan?io visus mūs? ribotumus ir galimybes, pa?adu.

Petro atsakymas apima abu ?iuos dalykus: Dievo dovan? ir keli?, kuriuo reikia eiti, kad būtume Jo perkeisti. Tai du vienas nuo kito neatskiriami i?ganymo matmenys, patik?ti Ba?ny?iai, kad juos skelbt? ?monijos labui. Jie patik?ti mums, Jo i?rinktiems dar prie? mūs? prasid?jim? motinos ?s?iose (plg. Jer 1, 5), atgimusiems Krik?to vandenyje ir, nepaisant mūs? rib? ir be mūs? nuopeln?, atvestiems ?ia ir siun?iamiems i? ?ia, kad Evangelija būt? skelbiama visai kūrinijai (plg. Mk 16, 15).

Dievas, per jūs? balsavim? pa?aukdamas mane būti Pirmojo tarp apa?tal? ?p?diniu, patiki man ?? lob?, kad jam padedant bū?iau i?tikimas ?io lobio serg?tojas  (plg. 1 Kor  4, 2) viso Mistinio Ba?ny?ios Kūno labui, kad ir Ba?ny?ia vis labiau ir labiau būt? miestas, pastatytas ant kalno (plg. Apr 21, 10), i?ganymo laivas, plaukiantis per istorijos bangas, ?vyturys, nu?vie?iantis pasaulio naktis. Ir taip turi būti ne tiek d?l Ba?ny?ios struktūr? ar pastat? didingumo – toki? kaip architektūros ?edevrai, kuriuose atsidūr?me, – kiek d?l jos nari? ?ventumo, tos tautos, kuri? Dievas ?sigijo, ?kad ji skelbt? nuostabius darbus to, kuris pa?auk? jus i? tamsybi? ? savo nuostabi? ?vies?“ (1 Pt 2, 9).

Ta?iau prie? pokalb?, per kur? Petras i?pa??sta tik?jim?, yra dar vienas klausimas. ?Kuo ?mon?s laiko ?mogaus Sūn??“ – klausia J?zus. Tai n?ra banalus klausimas. I? ties? jis susij?s su svarbiu mūs? tarnyst?s aspektu: tikrove, kurioje gyvename, su jos ribotumu ir galimyb?mis, klausimais ir ?sitikinimais. ?Kuo ?mon?s laiko ?mogaus Sūn??“  (Mt 16, 13). Apm?stydami ?i? scen? randame du atsakymus ? klausim?, kurie rei?kia ir dvi galimas laikysenas.

Pirmiausia – pasaulio atsakymas. Matas pabr??ia, kad J?zaus pokalbis su mokiniais apie Jo tapatyb? vyksta gra?iame Pilypo Cezar?jos mieste, kupiname prabangi? rūm?, ?sikūrusiame kerin?iame gamtos peiza?e, Hermono kalno pap?d?je. Ta?iau ?is miestas buvo ir ?iauri? vald?ios ?moni? pam?gta vieta bei i?davys?i? ir nei?tikimybi? scena. ?is vaizdinys mums kalba apie pasaul?, kuris J?z? laiko visi?kai nesvarbiu asmeniu, geriausiu atveju keistu persona?u, galin?iu kelti nuostab? savo ne?prastu kalb?jimo ir veikimo būdu. Ir tod?l, kai jo buvimas taps nepaken?iamas d?l skelbiamo s??iningumo ir moralini? reikalavim?, ?is ?pasaulis“ nedvejodamas J? atmes ir pa?alins.

Yra ir kitas galimas atsakymas ? J?zaus klausim?: paprast? ?moni? atsakymas. Jiems Nazarietis n?ra ??arlatanas“: jis yra teisus ?mogus, turintis dr?sos, gerai kalbantis ir sakantis teisingus dalykus, kaip ir kiti didieji prana?ai Izraelio istorijoje. Tod?l jie seka paskui j?, bent jau tol, kol gali tai daryti be pernelyg didel?s rizikos ir nepatogum?. Ta?iau jie laiko j? tik ?mogumi, tod?l pavojaus akimirk?, per kan?i?, jie taip pat j? apleid?ia ir nusivyl? pasitraukia.

Stebina ?i? dviej? po?iūri? aktualumas. I? ties? jie ?kūnija id?jas, kurias da?nai girdime – galbūt i?reik?tas kita kalba, bet identi?kas savo esme – daugelio mūs? laik? vyr? ir moter? lūpose.

Ir ?iandien yra nema?ai kontekst?, kuriuose krik??ioni?kasis tik?jimas laikomas absurdi?ku, skirtu silpniems ir neprotingiems ?mon?ms; kontekst?, kuriuose pirmenyb? teikiama kitiems saugikliams, tokiems kaip technologijos, pinigai, s?km?, vald?ia, malonumai.

Tai aplinka, kurioje nelengva liudyti ir skelbti Evangelij?, o i? tikin?i?j? ty?iojamasi, jiems prie?taraujama, jie niekinami arba, geriausiu atveju, jie tik paken?iami ir u?jau?iami. Ir kaip tik tai yra vietos, kur misija yra skubiai reikalinga, nes tik?jimo stoka da?nai atne?a su savimi tokias dramas kaip gyvenimo prasm?s praradimas, gailestingumo u?mir?imas, asmens orumo pa?eidimai pa?iomis dramati?kiausiomis formomis, ?eimos kriz? ir daugyb? kit? ?aizd?, nuo kuri? taip ken?ia mūs? visuomen?.

Ir ?iandien netrūksta kontekst?, kur J?zus, nors ir vertinamas kaip ?mogus, yra suvokiamas tik kaip charizmi?kas lyderis ar ant?mogis. Taip galvoja ne tik netikintieji, bet daug pakrik?tyt?j?, kurie ?itaip yra atsidūr? faktinio ateizmo lygmenyje.

Toks yra mums patik?tas pasaulis, kuriame, kaip ne kart? mok? popie?ius Pranci?kus, esame kvie?iami liudyti d?iaugsming? tik?jim? J?zumi Gelb?toju. Tod?l ir mes turime kartoti: ?Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus“ (Mt 16, 16). Pirmiausia tai būtina daryti asmeniniame santykyje su Juo, ?sipareigojant kasdien eiti atsivertimo keliu. Bet taip pat ir kaip Ba?ny?ia, kartu i?gyvendami savo priklausym? Vie?pa?iui ir ne?dami Jo Ger?j? Naujien? visiems (plg. Lumen gentium, 1).

Tai pirmiausia taikau sau, kaip Petro ?p?diniui, pradedan?iam Romos vyskupo misij?, pa?auktam meile vadovauti visuotinei Ba?ny?iai, pagal gars?j? ?ventojo Ignaco Antiochie?io posak? (plg. Lai?kas romie?iams, Pasisveikinimas). Jis, sukaustytas grandin?mis vedamas ? ?? miest?, nei?vengiamos savo kankinyst?s viet?, Romos krik??ionims ra??: ?Tada a? tikrai būsiu J?zaus Kristaus mokinys, kai pasaulis nematys mano kūno“ (Lai?kas romie?iams, IV, 1). Jis tur?jo galvoje tai, kad j? cirke sudraskys ?v?rys, – taip ir atsitiko, – ta?iau jo ?od?iai bendresne prasme primena ?sipareigojim?, kurio negali atsisakyti n? vienas Ba?ny?ios narys, vykdantis vadovavimo tarnyst?: i?nykti, kad likt? Kristus, pasidaryti ma?am, kad Jis būt? pa?intas ir pa?lovintas (plg. Jn 3, 30), atiduoti save iki galo, kad visi tur?t? galimyb? J? pa?inti ir pamilti.

Tegul Dievas, ?velniai u?tariant Ba?ny?ios Motinai Marijai, suteikia man ?i? malon? ?iandien ir visada.