Popie?ius dvasininkams: dovanai gavote, dovanai ir duokite
?Mes, kunigai, negalime lengvabūdi?kai vertinti ?mogaus kent?jimo, m?ginti paguosti proginiais pasisakymais ar tariamu geranori?kumu. Viltis, kuri? skelbiame, turi vard?. Tai J?zus! Tai tasai Dievas, kuris nesipiktina d?l mūs? purvo, o, nor?damas i?gelb?ti i? dumblo ir purvo, tapo dumblu d?l mūs?“, – pa?ym?jo popie?ius daugiau kaip ?imtui kunig? ir seminarist? i? Valensijos.
Pranci?kus samprotavo, kad sunkios ?moni? patirtys d?l potvynio, skausmas, liūdesys ir gedulas d?l netek?i? ir nuostoli? yra tarsi skerspjūvis to, k? kiekvienas ?mogus patiria i?gyvendamas netekt? ir jausdamasis vieni?as, kai situacija i?mu?a i? v??i? ir reikia tvirtos paramos, kuri pad?t? ?engti pirmyn. ?J?zus labai ai?kiai sako – t?s? Pranci?kus, – ?Mane patep?, ir jūs esate , kad gydytume tuos, kuri? ?irdys nuliūdusios, kad skelbtum?te Vie?paties malon?s metus!“ (plg. Iz 61 ir Lk 4). Mes jau ??eng?me ? Malon?s metus, kuriuos nor?jau skirti vil?iai“, – pa?ym?jo Pranci?kus ragindamas Valensijos dvasininkus ir būsimus kunigus aukoti save d?l ?moni? taip, kaip J?zus Eucharistijoje.
?Būti kunigu rei?kia būti Alter Christus – kitu Kristumi, su juo ?būti dumblu“ liūdintiems, kuri? gyvenimas palau?tas. Aukokite save d?l j? neatlygintinai taip, kaip Kristus Eucharistijoje, nes visa, k? turite, gavote neatlygintinai“. (SAK/Vatican News)
