Ukrainos kariuomen?s kapelion?: priekai?tauti n?ra mano darbas
Interviu Ukrainos religini? ?ini? agentūrai ?RISU“ ji dalijosi mintimis, k? rei?kia būti kapelionu tarp kari? ir k? rei?kia kalb?ti apie tik?jim? karo s?lygomis, kuriomis bet koks pavir?utini?kumas – kaip ant delno, kur pasitik?jim? gali pelnyti tik autenti?kumu.
Pasak Aleksandros, ji, kaip ir daugyb? ?moni? nuo 2014 met? ?vyki?, Krymo okupacijos, tro?ko pad?ti kariams, tarp kuri? savanori?kai atsidūr? ir ne vienas draugas. Svarst? apie psicholog?s arba paramedik?s darb?, ta?iau Vie?pats ka?kaip atv?r? kitas duris ir parod?, kad tai, k? ji gali duoti, yra dvasin?, moralin? ir emocin? parama gyn?jams ir j? ?eimoms. Pasak kapelion?s, Dievas dav? ry?to palikti Kyjiv? ir persikelti arti fronto, kad būt? su kariais ne retkar?iais, kaip sve?ias, bet nuolatos. Du dalykai buvo jos ?irdyje: pirmas – skelbti kariams ger?j? naujien?, kad Vie?pats yra su jais, laimina, saugo ir padeda jiems, antras dalykas, nei?sakomas ?od?iais, buvo tro?kimas pad?ti tam, kuris – Vie?pats ?ino – gal netrukus mirs, susitikti su Dievu, priminti jam apie Dievo meil?, malon? ir gailestingum?.
?? tro?kim?, neslepia Aleksandra, lyd?jo praradimo baim? – baim? susipa?inti, susidraugauti su kariais, o po to juos prarasti, pamatyti ?uvusius. ?Kadangi tu gali mirti, kadangi galiu tave prarasti, geriau i?laikyti atstum? ir su tavimi nesusidraugauti“ – ?tai tok? barjer? kapelionas turi ?veikti, jei nori vykdyti savo misij?. Taip pat buvo neramu, pridūr? kapelion?, kad gali ?simyl?ti, ?sivelti ? roman? ar nukent?ti kaip moteris, būdama tarp kari? savait? ar dvi. ?iuo po?iūriu naudinga laikytis poros paprast? taisykli?: jei tenka miegoti atskirame kambar?lyje, u?rakinti nak?iai duris, o dienos metu – būti grup?je, i?skyrus priva?ius pokalbius. ?inoma, buvo ir kit? baimi? – baim? ?ūti, baim? pakliūti ? nelaisv?, baim? vairuoti per ap?audym?, kai tenka spausti grei?io pedal? iki galo, o sprendimams priimti turi vos kelias sekundes.
Tarp kari?, pakartojo kapelion?, yra visokio elgesio ir visoki? nuostat? Dievo at?vilgiu. Ta?iau, pabr??? ji, ne jos darbas yra priekai?tauti ir teisti. Daug kas yra tik pa?i? kari? ir Dievo reikalas. Kapelionas turi atsiminti, kad jam kariai nieko neskolingi. Kaip Dievas savo iniciatyva gelb?ja savo pasaul?, taip ir kapelionas savo iniciatyva tarnauja kariams. Be to, nereik?t? tik?tis i? ?moni? ka?kokio stabilaus dvasingumo: visi kartais gyvename tai pagal kūn?, tai pagal dvasi?. O kariuomen?je tai dar akivaizd?iau. Kita vertus, kariai atsilygina pagarba tiems, kurie jiems padeda ir juos gerbia. Trumpai tariant, kapelionui n?ra d?l ko sk?stis.
?Svarbiausia, ko i?mokau, tai i? ties? klausytis, gerbti, myl?ti, būti kantri, priimti ?mones tokius, kokie jie yra, ir i? ties? labai pasitik?ti Dievu: kad Dievas atves reikiamus ?mones, suteiks i?teklius ir pasirūpins“, – sak? kapelion? A. Andria?ina. Lengva Dievu pasitik?ti, kai ?aldytuvas pilnas, o kai tu??ias, jau yra kitaip.
Atvykstant ? nauj? viet?, vieni kariai d?iaugiasi – ?O, atvyko kapelionas“. Kiti klausia: ?Ko tau ?ia reikia? Atvykai atversti, migl? ? akis pūsti, moralizuoti?“. Toks nuo?irdumas vertintinas daug labiau, nei veidmaini?kas links?jimas galva: ?Taip, kapelione, ?inoma, papasakok man daugiau!“, pa?ym?jo Aleksandra Andria?ina. Tokiais atvejais, pasak jos, ji pasako, kad vis tiek gerai, jog atva?iavo – nes labai nud?iugins, kai i?va?iuos. Buvo ir toks atvejis, kai vadas, i?gird?s, jog atvyksta moteris kapelion?, liep? kariams pasitempti, nesikeikti, nerūkyti. Kai ji atvyko, pasakoja A. Andria?ina, visi buvo i?skirtinai mandagūs, bet kai tik gal?davo, tuoj pasi?alindavo. Po pusdienio supratusi situacij? ji pasak? kariams: ?Man to nereikia – gr??kite ? virtuv?, ?iūr?kite film?, rūkykite ir keikit?s ? valias“. Likusi savait? pra?jo normaliai. Pasak kapelion?s, ji nereikalauja, kad karys bombos sprogim? pakomentuot? mandagiai ir be keiksma?od?i?, tik pataria nepamir?ti kit? veiksma?od?i?, kuri? prireiks civiliniame gyvenime, darbe ir ?eimoje.
?A? nesijau?iu ?vaig?de, neapsigaudin?ju, kad ka?kam reikia būtent man?s, bet pasitikiu, kad Dievas per mane duos tai, kas ?mon?ms reikalinga“, – sak? kapelion?.
?Gelb?ja Dievas, o mes tarnaujame“
Vienas i? pagrindini? kapelion? princip? yra toks pat, kaip ir medik?, – nepakenkti savo mintimis, pa?iūromis, ?sitikinimais, elgesiu, ?pro?iais, tik?jimu. Kai to nepaisoma, prarandamas ry?ys, o norint atvykti kit? kart? – sulaukiama mandagaus vado atsisakymo. Kapelionas turi ?inoti, kad buvo pakviestas ? kito ?mogaus teritorij?, j? gerbti ir mok?ti i?tarti ?od? tinkamu metu, be demagogijos ir moralizavimo. Labai svarbu gerbti ?moni? privatum?, nei?plep?ti kitiems kariams ar vadams, k? gird?jai, ir klausytis. Ir klausantis melstis, kad Vie?pats duot? atsakym?, o jei neduos ?i? akimirk?, tai kad ?mogus pats j? atrast?. Kapelionas taip pat turi susilaikyti nuo pagundos d?styti savo politines pa?iūras. Dar viena taisykl?: pirmiausia kalb?ti apie Dievo reikalus ir nepulti klausin?ti ?Ar ?udei, kiek nu?udei, esi snaiperis ar kulkosvaidininkas?“ Apie tai kalb?ti gali nuspr?sti tik pats karys. Reikia kantryb?s, kad suprastam, k? Dievas nori pakeisti ?mogaus ?irdyje. Kare tik?jimas ir ?ventumas i?gyvenami kitaip, nei taikos metu. ?Ar galiu melstis keikdamasis?“, – paklausia karys. Atsakymas yra, jog Dievas ?ino, k? pasakysi dar prie? tau pasakant. Dievas pa??sta ?mogaus ?ird?. Jam svarbi tikra, o ne gra?i malda. Būk toks, koks esi t? akimirk?. Pra?yk, ko reikia. Ir nepamir?k pad?koti.
Santykis su kariais kei?iasi, t?s? ji, kai atvyksti antr? ar tre?i? kart?. Kai praleidi savait? ar m?nes? kartu. Kai, būdamas apkūnus ir sirgdamas hipertonija, miegi ant tokios pa?ios nepatogios, nugar? lau?an?ios lovos, eini ? tuos pa?ius, pavadinkime, tualetus ir valgai t? pa?i? ko??, kurioje kartais būna ka?kas skanaus, o kartais ne. Plauni grindis, dirbi virtuv?je, ?iūri kartu film? ar m?tai kamuol?. Tada vienas kit? prisijaukini, kaip kad Ma?asis princas ir lap?. Palengva tampi pa??stamais, o po to draugais – su?inai apie ?eimas, motinas, vaikus ir ?monas ir jie su?ino apie tave.
?ablonai neveikia
?ūtys t?, su kuriais Dievas suved?, yra sunkiai i?tveriamas dalykas. Pasak A. Andria?inos, per ?iuos karo m?nesius ji neteko keliasde?imties draug? – ji tur?jo j? kontaktus, pa?inojo j? ?eimas, gerb? u? dvasios stipryb?, padorum?, i?silavinim? ir mok?jim? kovoti.
?Nustojau da?ytis ?ilus plaukus, nes tai mano sielvarto ?enklas, jaudinuosi d?l kari? beveik kaip motina. Ant rankin?s ne?ioju juod? skarel? kaip gedulo priminim? – gedulo, kuris tapo nuolatiniu“, – sak? kapelion?. Labai sunku dalyvauti laidotuv?se, bet būtina. Labai sunku vykti ? su?eist?j? ligonines, bet reikia. Labai sunku i?tarti tinkamus ?od?ius, kuri? visi laukia i? kapeliono: jie turi būti nuo?irdūs, bet taip pat labai jautrūs ir atsargūs. Tai tarsi juvelyro darbas. Kartais sunku ?inoti, ko Dievas laukia. Kita vertus, yra situacij?, kai ir pats karys nujau?ia, jog u? gyvyb? jis turi būti d?kingas Auk?tesnei j?gai.
Pasak A. Andria?inos, per septynerius kapeliono darbo metus ji suprato, kokia priklausoma yra nuo ?ventosios Dvasios: nei vienas pokalbis n?ra toks pat. ?ablonai neveikia. Situacijos nuolatos kei?iasi. Kiekvienas susitikimas yra tarsi pirmas susitikimas. Tik nuolatin? malda ir pasitik?jimas ?vent?ja Dvasia leid?ia suprasti, k? ?i? akimirk? Vie?pats nori pasakyti ?iam vyrui, ?iai moteriai.
Labai pravar?ios trumpos maldos. Stovi, kalbi, valgai su kariu, su mediku, su vadu – bet kurioje situacijoje trumpai pasimelsk u? j?. Kare reikia ne ritual?, o tikros maldos. Tai Dievas gelbsti, o mes tik tarnaujame, primena kapelion?. Mes tik galime padr?sinti, kad, pavyzd?iui, jei girdi s??in?s bals? – nes Dievas kalba per s??in? – neu?gniau?k jo, bet papra?yk: ?Dieve, nutyrink mano ?ird?“.
O k? kariuomen?s kapelionas gal?t? pasakyti civiliams? Kaip jie gali pad?ti savo artimiesiems, esantiems fronto linijoje? Pasak A. Andria?inos, ji vis? pirma patart? būti gerais ir maloniais su ?mon?mis aplinkui. Myl?ti savo t?vus, vaikus, sutuoktinius, kaimynus. Nusi?ypsoti nepa??stamam ?mogui parduotuv?je, mandagiai praleisti mo?iut? autobuse. Rūpintis g?l?mis. Ne?iuk?linti laiptin?je. Paprastais gestais dauginti g?r? – ne tiek, kiek esame ?prat?, bet daug daugiau. Kod?l? Kad, vieno kario ?od?iais, kra?tas būt? toks, kur? nor?t?si ginti. Kad visuomen? būt? tokia, ? kuri? nor?t?si gr??ti. Svarbiausia ?ia ne politika, o ?mon?s. (RK / Vatican News)
