Charkivas: aistra dvira?iams tapo pagalba ken?iantiesiems
?Ir pra?jus savaitei nuo karo prad?ios vis dar negal?jau patik?ti, kad visa tai tiesa. Iki paskutin?s akimirkos vyliausi, kad po dviej? ar trij? dien? situacija i?sispr?s, o ji tik blog?jo... Raketos vis skriejo, tam tikru momentu Rusijos kariuomen? net buvo ??engusi ? miest?, bet puolimas buvo atremtas. Po keli? savai?i? mano protas nebeatlaik? viso to, supratau, kad turiu ka?kaip reaguoti, nor?damas ?veikti ?i? būsen?“, – skausmas ir baim? vis dar gyvi trisde?imtme?io jaunuolio Oleksandro i? Charkivo prisiminimuose.
Netylant bomb? ir ginkl? triuk?mui Okelsandras nedvejojo, ar pad?ti kelioms vyresnio am?iaus moterims i? jo daugiabu?io, kurios papra?? atne?ti joms maisto produkt?. Jis nesvarst? ??n? akimirkos: s?do ant dvira?io ir pagelb?jo. Sportas, jud?jimas, o ypa? va?iavimas dvira?iu visada buvo jo did?ioji aistra, tod?l dabar jis gali panaudoti savo treniruotes konkre?iam tikslui – teikti humanitarin? pagalb? tiems, kurie negali jud?ti patys. Nuo tada prad?jo plūsti kiti ligoni?, skurstan?i? ir ?moni? su negalia pra?ymai. Kur? laik? Oleksandras veik? vienas, paskui sutiko kit? tuo pa?iu u?siiman?i? ?moni? ir kartu nusprend? sukurti grup?, kuri? vadina tiesiog ?Savanoriai“.
?Mūs? grup?je yra 8–9 dviratininkai. I? prad?i? visk? pirkome u? savo pinigus, – ai?kina jaunas ukrainietis, – o paskui labdaros organizacija prad?jo tiekti mums maisto produktus. Taip pat paskelb?me ?inut? socialiniuose tinkluose, ?mon?s atsiliep?. I? prad?i? ?moni?, kuriais rūpinom?s, s?ra?e buvo apie 50–70, dabar – apie 1000. Stengiam?s aplankyti visus ir pagalb? atve?ti kart? per savait?.“
Daug ?moni? palieka Charkiv?, kaip ir daugel? kit? ?alies ryt? ir piet? miest?, kurie kasdien ken?ia nuo rus? kariuomen?s. Oleksandras prisipa??sta, kad i? prad?i? jis taip pat galvojo apie i?vykim?. ?Ta?iau pirm? ir antr? kart? pad?j?s ?mon?ms supratau, kad pad?damas kitiems atradau save. Galbūt tai skamba keistai, bet, kol turiu galimyb?, noriu pad?ti. Be to, jud?jimas, va?in?jimas dvira?iu yra mano did?ioji aistra, mano gyvenimas, tod?l galiu jud?ti ir daryti tai, kad pad??iau kitiems.“
Labai da?nai ?Savanoriai“ rizikuoja savo gyvyb?mis, nes niekada ne?ino, kuri miesto dalis bus ap?audoma. Beveik kiekvienas i? j? mat? netoliese krentan?i? raket?. ?Jau?iame baim?, – sako Oleksandras, – bet reikia nepanikuoti, stengtis būti labai atsargiems, rūpintis savimi ir be reikalo nestatyti sav?s ? pavoj?.“
Nugal?ti baim? ir kitas stiprias neigiamas emocijas, susijusias su dramati?kais karo ?vykiais, jam padeda priklausymas grupei. ?Tapome tikra ?eima, padedame ir palaikome vieni kitus. Be savanori?kos bendros veiklos, kartu leid?iame ir laisvalaik?. Taip pat ir artimieji, draugai tiek Ukrainoje, tiek u?sienyje, palaikantys mane ?od?iais ir materialine pagalba, leid?ia jausti, kad nesu vienas.“
Pasak Oleksandro, Charkivo ?Savanori?“ ypatumas yra tas, kad sportas yra j? gyvenimas. ?Mums nuva?iuoti 200 km dvira?iu yra malonus pasiva?in?jimas, tai būdas pails?ti ir ?veikti stres?, – ai?kina jis. – O dabar, karo metu, daugelis suprato, kad sportas labai padeda, daugeliui jis tapo raminan?ia priemone. Daug kas, kaip ir mes, m?gina derinti sport? su pagalba kitiems“, – pasakoja savanoriaujantis ukrainietis dviratininkas.
(D?/Vatican News)
