Kun. K. Dvareckas: negalime pad?ti, galime tik sudaryti poky?iui reikalingas s?lygas
Nuo 2009-?j?, kai Vilniuje ?kūr?te priklausom? asmen? bendruomen? ?A? esu“, darbuojat?s priklausomyb?s lig? srityje. Ar per ?? laikotarp? pasteb?jote koki? nors s?saj? būding? ? priklausomyb?s gniau?tus patenkantiems ?mon?ms? Ar tam turi ?takos būdo savyb?s, charakteris ar, pavyzd?iui, profesija, socialin? pad?tis?
Priklausomybi? ligos (kaip ir visos kitos) neklausia ?mogaus nei tik?jimo, nei i?silavinimo ar kuriai socialinei grupei jis priklauso. Tod?l kontingentas, kuris susirenka bendruomen?je prie bendro stalo, kartais primena tragikomi?kas situacijas. Pavyzd?iui, s?di kartu policininkas ir nusikalt?lis, i? to paties puodo valgo... Did?ioji dalis priklausomybi? turin?i? asmen? turi negalios būti savimi po?ymi?, traumini? patir?i? i? vaikyst?s ar paauglyst?s, kada susvyravo j? pasitik?jimas Dievo sukurtu ?A?“. Noras priklausyti chebrai ir i? jo kylan?ios problemos yra da?nai pasitaikantis motyvas ?iuos namus pasiekian?i? ?moni? istorijose.
Dar vienas bendras vardiklis – perd?tas pasitik?jimas savimi, kai ?mogus galvoja es?s gudresnis u? chemij?. Jam atrodo, kad jis bet kada pasteb?s jos keliam? rizik?, bet kada gal?s u?traukti rankin? stabd? ir nustoti vartoti. Su tokiu ?sitikinimu sunku atsisveikinti, kadangi priklausomyb? yra ir elgesio, ir psichikos sutrikimas, atsirad?s d?l med?iag? vartojimo ar elgesio (lo?imo atveju). Taigi, yra didel? tikimyb?, kad tarp to, kaip asmuo mato situacij?, ir kokia ji yra i? tikr?j? – didelis skirtumas.
Beveik visi turi vienok? ar kitok? santyk? su Dievu. Did?ioji dalis tiesiog kaltina Diev? u? ?moni?, prisidengian?i? jo vardu, klaidas. Kiti taip stipriai pyksta, kad neigia Dievo buvim?, bet... vis tiek pagalbos ie?ko religin?je bendruomen?je. Galiausiai yra toki?, kurie m?gina vartojim? u?pildyti Dievu, religija. Tenka susidurti su ?mon?mis, kurie atva?iav? ?dvasi?kai pabunda“, meld?iasi, patiria ekstazes, ?akr? atsiv?rim?... Kol jas u?veriam – irgi u?trunka (juokiasi). Svarbu sugr??ti ? blaiv? santyk? ir vieniems su kitais, ir su Dievu.
Vadinasi, susiduriate ir religin?s priklausomyb?s u?uomazgomis?
Kai tik?jimas i?virsta ? religingum? – gerai, ta?iau bijome liguisto religingumo be tik?jimo. Buvo bendruomen?je atvejis, kai ?ia gyveno ilgus metus laisv?s at?mimo bausm? atlik?s ?mogus, prakti?kai atmintinai mok?j?s ?vent?j? Ra?t?. Taip gerai kalba, visur Biblij? cituoja, net nurodo konkre?ias eilutes! Ir toks ?lyk?tus jautiesi – galvoji, kod?l jo taip nem?gstu, kas su manimi negerai? Kod?l, jam kalbant apa?talo Pauliaus himn? meilei, man norisi b?gti neatsisukus? Ilgainiui atpa?inome, kad jis nei kiek nepasikeit? – kaip buvo prievartautojas ir pl??ikas, taip ir liko. Tik jeigu anks?iau jis keikdavosi ir tuo atkreipdavo d?mes?, tai dabar jis u?liūliuodavo ?v. Ra?tu, kad pasiekt? sav? tiksl?.
Tad budime, kad religingumas netapt? nauju kvai?alu. O ? j? patraukia ir didelis priklausom? asmen? savanaudi?kumas – būnant religin?je bendruomen?je man apsimoka apsimesti tikin?iu, kad gau?iau tam tikr? bonus?. Ta?iau mūs? bendruomen?je ne taip svarbu, k? kalbi. Būna, kad ?mogus supyksta, sako, jus visus kartu sud?jus man neprilygsite. Pripa??stame – turi intelekt?, i?kalb?, niekas tau negali prilygti! Bet tavo elgesys kasdienyb?je niekaip nepaliudija to, apie k? ?neki. Ir atvirk??iai, gali būti asmuo, kurio atsivertimo, krypties keitimo procesas vyksta kasdienyb?je, o jis negali jo ?vardyti, mik?ioja, kompleksuoja. Ta?iau supranti, kad tai – tikra. Tuo tarpu ?kvepiantys, lozungais pagr?sti pamokslavimai apie poky?ius, kai j? nesimato kasdienyb?je, t?ra v?jo virpinimas.
O koki? reik?m? tik?jimas turi sveikimo i? priklausomyb?s procese?
Did?iajai daliai pas mus besikreipian?i? svarbu, kad dalis mūs? darbuotoj? patys turi sveikimo patirt? (yra darbuotoj?, kurie ir vir? 30 met? gyvena blaiviai). Jie tiki mūs? patirtimi. Jeigu nei kiek netik?t?, nepasitik?t?, tai mums būt? labai sunku arba net ne?manoma besikreipiantiems pad?ti.
Taip pat bendruomen?s nariai yra kvie?iami tik?ti, kad mes – geranori?ki, net jeigu kartais mūs? sprendimai neatitinka j? lūkes?i?. Da?nai pagalbos besikreipiantis ?mogus turi labai ai?k? ?sivaizdavim?, kaip pagalba jiems tur?t? atrodyti. I? to ir kyla situacijos, kai ?mogus pra?o pagalbos sau toliau save naikinti. O kai mes nepadedame ?udytis – pyksta.
Kad pavykt? geriau ?sivaizduoti, duokite pavyzd?, kaip konkre?iai atrodo tokios situacijos?
Pavyzd?iui, atb?ga ?mogus ? mūs? kiem? ir pra?o – ?Para?yk man greitai charakteristik? vaik? teis?ms arba teismui, nes jie prie man?s pristojo“. Bet jeigu a? ra?ysiu teigiam? charakteristik? ?mogui jo nepa?inodamas, a? meluosiu ir pad?siu jam toliau nesikeisti, toliau degraduoti. Tai yra tas pats, kas pad?ti savi?ud?iui, neturin?iam j?g? u?lipti ant taburet?s, kad save pribaigt?, pra?an?iam – ?Duok man rank?, palaikyk mane, nes man dreba kojos“. Nebūt? krik??ioni?ka jam pad?ti, krik??ioni?ka – sutrukdyti jam susinaikinti.
Priklausomyb?je labai i?bujoja egocentrizmas – liga, kuri būdinga XXI am?iuje – a? geriau ?inau, a? sprend?iu, a? esu Dievas. Pirmas ?ingsnis, siekiant i? to i?sivaduoti, – paklausti, negi n?ra ko nors auk?tesnio u? mane? Fizin?je plotm?je tai labai paprasta ?vertinti – jeigu vakare einu stoties rajonu ir prie man?s pristoja de?imties vyr? būrelis, tai jie yra stipresn? u? mane j?ga, nesvarbu, kaip gerai a? apie save galvo?iau. Lygiai taip pat ir sveikimo plotm?je – sveikstan?i? ?moni? matymas leid?ia daryti prielaid?, kad galbūt, visgi, jie – o ne a? – yra teisūs. Supratimas, kad mano nuomon? yra tik nuomon?, suabejojimas savimi ir yra sveikimo prad?ia.
Ar savo praktikoje teko sutikti priklausomybi? turin?i? ?moni?, kurie papasakot?, kad reabilitacija jiems nepad?jo? Arba jos metu, m?gindami ?veikti vien? priklausomyb?, jie galiausiai persimesdavo ? kit??
Būna visoki? atvej? – pab?ga, atkrenta, v?l gr??ta. Mes ne?adame pad?ti, nes to negalime. Ta?iau galime sudaryti s?lygas ?mogui pad?ti sau pa?iam, pad?ti prisiimti atsakomyb? u? savo gyvenim?, būti jo u?nugariu, jam sprend?iant susikaupusias problemas. O j? da?nai yra daugyb? – nuo emocini? iki teisini? ir kt.
Deja, emocin? sveikata n?ra gydoma pasitelkiant chirurgij?. Ar ?inot, kod?l, kai mums daro operacij?, mums duoda narkoz?? Kad chirurgui nepatarin?tum?me ir netrukdytume. (juokiasi) Jis atlieka tai, k? reikia ir – arba gysi, arba susidursi su komplikacijomis – vis tiek ka?kas vyks. O kalbant apie emocin?, dvasin? sveikat?, taip nepadarysi – neperrinksi ?mogaus kaip d?lion?s i? naujo. Gali tik priimti j? tok?, koks jis yra, sudaryti deramas s?lygas keistis (jeigu jis to nori) ir padr?sinti. Bet u? pat? asmen? nieko nepadarysi. Kaip sakoma, ? dang? niekas mūs? nenune? ant rank?, reikia nueiti savo kojomis.
Kalbant apie priklausomybes, ar yra ta riba, kada galima sakyti apie priklausomyb? turint? ?mog?, kad jis visi?kai pasveiko? Kada prasideda priklausomo ?mogaus sveikimas? Ar kaip sveikimas gali būti ?vardijamas med?iag?, kurioms asmuo turi priklausomyb?, nevartojimas?
Nevartojimas yra būtinoji s?lyga sveikimui. Tai – ?emas startas. Visi m?gsta posakius – prad?ti nuo balto lapo, startuoti nuo nulio... Priklausomyb?s atveju tai rei?kia startuoti i? duob?s, i? minuso.
Mitas, kad svaigalai yra mūs? problema. Svaigalai yra labiau ry?kalas, kuris parodo nespr?st? problem? mastel?. Jos, nutraukus svaigal? vartojim?, nedingsta. Daug ?moni? galvoja, kad kaip nors u?koduosim, u?bursim – ?mogus negers, bus gerai! Ta?iau taip nebus – jis taps nepaken?iamas, nes vidin? ?tampa, kuri? generuoja vidin?s problemos, ver?is per sarkazm?, kabin?jim?si, pykt?...
Kalbant apie pasveikim?, galime būti ramūs tik tada, kai neb?ra ?ans? atkristi, – kaip ir ?ventaisiais Ba?ny?ioje skelbiama – tik po mirties. Kol esi gyvas – esi rizikos grup?je, visada gali u?grybauti. Ta?iau, psicholog? teigimu, po 2 met? svaigal? nevartojimo ir kryptingo sveikimo ?mogus yra remisijoje. Tai rei?kia, kad liga yra suvaldyta.
Ar galima gyventi su ?ia diagnoze, nevartojant kvai?al? pilnavert? gyvenim?? Ne tik galima – privalai, jeigu nori neatkristi. Gra?iai suskambo popie?iaus Jono Pauliaus II ?od?iai, kad darbas reabilitacijoje yra skirtas pad?ti ?mogui nesugr??ti ? t? gyvenim?, kuriame jis buvo prie? vartojim?, ir pad?ti jam sugr??ti ? tok? gyvenim?, kur jis gali skleistis, nepaisant gyvenimo blaivyb?je i??ūki?. O blaivus gyvenimas – ne vien malonumai. Tai – ka?kas didingesnio, d?l ko verta ir pakent?ti, ir ka?ko atsi?ad?ti.
?avi, kad priklausomyb?s, tai – tema, kurios nepaliaujate gvildenti ir liudyti savo patirtimi. Neretai Jums u?duodami klausimai klausytojui gali pasirodyti pernelyg asmeni?ki ir nepatogūs, ta?iau atrodo, kad Jūs? jie netrikdo – turite dr?sos apie savo patirt? vie?ai kalb?ti.
Ne?inau, ar ?ia dr?sa, ar kvailumas. Kartais n?ra s?moningo, laisvo pasirinkimo. ? tokias situacijas ?vairuoju per neapdairum? ar per pasitik?jim? ?moni? geranori?kumu. Kita vertus, kai mane prie? beveik 15 met? sulaik? – ?iniasklaida su pasim?gavimu per visus padidinimo stiklus ir visomis galimomis interpretacijomis ?? ?vyk? steng?si nu?viesti. Tapau vie?as ne savo noru ir tada ?m? kilti klausimai – k? daryti? Ar b?gti nuo klausim?? Jei taip, kiek galima b?gti?
Koki? reik?m? ?iuo atveju turi liudijimas? Koki? prasm? Jūs jame matote, o koki? reik?m? tai turi tiems, kuriuos ?is liudijimas pasiekia?
Man liudijimai turi savo kain?. Ypa? ?inant, kad turiu artim?j?, – t?vai negali tos istorijos iki galo u?mir?ti, kartais replik? sulaukia sesuo. Pagrindinis motyvas, pateisinantis liudijim?, yra tas, kad po j? ?mon?s i?dr?sta ?vardyti j? pa?i? gyvenime esan?ias problemas, kreipiasi ? savipagalbos grupes. Kartais liudijimas pakvie?ia keisti krypt?. Pavyzd?iui, neseniai buvau vienoje tokioje grup?je – man?s nepa?ino. Gird?iu, kad pasakoja i?gird? mane pasakius ka?k?, kas atliep? j? ?irdyse. Galvoju – nors a? to net nesakiau, bet gerai, kad tau tai pad?jo! (juokiasi)
Būna, kad man ir pa?iam nebūna malonu i?girsti man adresuot? komentar?. Pas mus teb?ra gajus sovietme?io sindromas – vis ie?kome, kas tarp eilu?i? pasakyta, kartais darome egzegez?, kur jos visai nereikia. Nesusipratim? būna ?vairi?... Pirmais metais labai jautriai ? juos reaguodavau, o dabar suprantu, kad mano atsakomyb?s riba baigiasi ties manimi – su tuo, k? i?tariau. O k? ?mon?s su ta informacija darys, kaip interpretuos, tai – jau j? reikalas.
(Au?ra ?ebatoriūt? / Vatican News)
