?Ateities“ redaktorius: gerai papasakota istorija – galingas ginklas
Vytautai, baig?s studijas bakalauro politikos moksl? ir magistro lyginamosios politikos studijas Vilniaus universitete, dirbote Lietuvos Respublikos Seime, v?liau – Europos Parlamente. O kaip Jūs? kelias pasisuko ?urnalistikos link?
Mano kelias visuomet ved? ?urnalistikos link, tik mokydamasis netur?jau pakankamai gyvenimi?kos patirties ir ?ini?, kad tai supras?iau. Tod?l teko nueiti ilg? sav?s pa?inimo keli?, kol sau pripa?inau – labiau u? bet koki? kit? veikl? man patinka ra?yti. Kita vertus, negaliu sakyti, kad politikos moksl? studijos ir su jomis susij? darbai jau baigus universitet? nebuvo vertingi – jie taip pat pama?u ved? prie ra?ymo, redaktoryst?s, leidybos. Visa ?gyta patirtis dabar leid?ia man i?siskleisti kaip ?urnalistui ir redaktoriui, geban?iam apr?pti plat? tem? spektr? – nuo politikos, istorin?s atminties, iki kultūros, socialini? tem?.
Vis d?l to dabar, matydamas, kaip greitai auga prie? vienerius metus gim?s sūnus, suvokiu, kad laikas b?ga g?sdinan?iai greitai ir gyvenimas netruks prab?gti, tod?l vis labiau noriu atsid?ti tam, k? savyje atradau, – meilei ra?ymui. Jau?iu, kad klausydamasis ?moni? istorij? ir jas pasakodamas kitiems prisidedu prie ?io pasaulio gro?io kūrimo. Tikiu, kad gerai papasakota istorija vis dar yra galingiausias ginklas prie? bet koki? neapykant?, kurios aplink mus tiek daug.
Beveik dvejus metus dirbate ?Ateities“ ?urnalo redaktoriumi. Papasakokite apie ?Ateit?“!
?Ateitis“ man vis? pirma yra nuostabi? autori? komanda, kuri? pavyko per pirmus metus suburti, o per antruosius i?skleisti kiekvieno asmeninius talentus taip, kad ir ?urnalas suklest?t?.
Tiesa, ?Ateitis“ turi labai turting? praeit? – joje 110 met? ?spūdingiausi? Lietuvos politik?, kūr?j?, visuomen?s veik?j?. Ji liudijo valstyb?s i?takas, jos kūryb?, tarpukario su?yd?jim?, v?liau – dalies intelektual? pasitraukim? ? Vakarus, anapus Atlanto, ir, galiausiai, nepriklausomyb?s atgavim?. Ir vis d?lto d?iugiausia man yra tai, k? mes kuriame dabar. Tyrin?jame pasaul? su jaunuoliams būdingu u?sidegimu, pasakojame istorijas ?moni?, kurie da?nai did?iosios ?iniasklaidos lieka nepasteb?ti. Turime prabang? neskub?ti, būti kūrybi?ki, laisvi ir atviri. Pirmiausia mums rūpi tem? i?skirtinumas ir tekst? kokyb?. Netrukus pl?sime veikl? internete – kaip tik baigiama rengti atnaujinta interneto svetain?.
?inote ?urnal? ??mon?s“? Intelektual? tarpe ?prasta j? patraukti per dant?, kaip ir portal? Delfi ar kitus didelius ir s?kmingus. O a? ?ias ?iniasklaidos priemones labai vertinu ir noriu jomis sekti ta prasme, kad man rūpi ra?yti ir kurti taip, kad pasiektume kuo daugiau ?moni?, kad jie gal?t? i?girsti, k? mes turime pasakyti. U?sidariusi savyje ir nuo ?moni? atsiribojusi neprieinamu inteligenti?kumu, apsimestiniu sud?tingumu ?iniasklaida – tai jau nebe ?iniasklaida, o papras?iausias gerai apie save galvojan?i? atsiskyr?li? klubas. Taigi, ?Ateitis“ nori būti skaitoma visuotinai ir tikiu, kad ji turi tam potencial?. Ta?iau reikia padirb?ti, kad ?mones pasiektume.
Man didel? garb? redaguoti ?Ateit?“ – kad manimi pasitikima, kad suteikiama galimyb? kurti – tai viena i? ypatingai gra?i? gyvenimo dovan?. D?iugu, kad ?ioje kūrybin?je kelion?je mano u?nugaris yra Ateitinink? federacija, kurios nariai i?sibarst? skirtingose ?alyse – per tai pasiekiame daugiausiai JAV lietuvius, apie kuriuos daug ra?ome ir kurie mus gausiai prenumeruoja. Taip pat esu d?kingas anks?iau redaktor?s pareigas ?jusiai Redai Sopranaitei, kuri iki ?iol mus lydi ir negail?dama laiko bei j?g? prisideda prie ?urnalo kūrybos.
Nors lietuvi?kos kataliki?kos spaudos pasiūla gana plati ir besiorientuojanti ? skirting? am?iaus grupi? skaitytojus, ta?iau ji i?lieka ni?ine. Kod?l?
Kaip ir bet kuris leidinys, siekiame būti skaitomi, norime pasiekti kuo didesn? auditorij?, bet tikime, kad j? pasieksime ne save pozicionuodami kaip kataliki?k? spaud?, o spinduliuodami kataliki?kumu savo po?iūryje ? ?mog? ir ?urnalo turinyje. Manau, kad toks po?iūris, kur? mes puosel?jame, yra universaliai gerbiamas ir visuotinai priimtinas – lygiai taip ir ne katalik?.
Kataliki?ka spauda i?lieka ni?ine tada, kai nori tokia likti, kai jos kūr?jai apsisprend?ia ra?yti tik katalikams. O jeigu nusprend?iama eiti ? pasaul? – tuomet tam yra visos galimyb?s, nes po ?od?iu ?kataliki?kas“ sutelpa ?mogaus prigim?iai artimi dalykai: ir meil?, ir viltis – ne vien tik?jimas.
Gal? gale, juk apie bet kur? ?mog? pirmiausia sprend?iame pagal jo darbus, o ne pagal tai, kaip jis save vadina. Taip ir ?Ateitis“ kataliki?ka pirmiausia savo po?iūriu ? ?mog?, kaip gra?iausi? Visatos kūrin?. Kai taip ?velgiame, esame laisvi nuo daugelio dalyk? – istorij? apie tai, kiek kas u?dirbo, kur nutiko kokia baisi nelaim?, gal? gale, reklam?. Būtent tai man ir yra brangiausia – gal?ti pasakoti apie ?mones nei?naudojant j? reklamoms, pardavimams, ??velgti j? gyvenimuose tai, kas tyra ir gra?u, bet nebūtinai populiaru ar ?okiruoja.
Vis da?niau galima i?girsti jaunus ?mones save mieliau pristatant kaip pasaulio pilie?ius nei kad lietuvius. Per?velgus Jūs? publikuot? internete straipsni? s?ra?? atrodo, kad Jums tokia dilema nekyla. Kas, Jūs? manymu, prisid?jo daugiausiai prie meil?s T?vynei ir jos istorijai augimo Jumyse?
Prie meil?s Lietuvai daugiausiai prisid?jo mama, kuri niekad daug apie t? meil? nekalb?jo, bet a? j? jutau tvyrant ore. Jos senelis buvo Steigiamojo Seimo narys, pasiturintis, i?radingas ir apsi?viet?s tarpukario ūkininkas – toks demokrati?kas, kad tais laikais vien? dukter? i?leido u? poeto keturv?jininko Juozo Tysliavos, o kit? – u? j? ūkyje tarnavusio berno. Tiems laikams tai buvo be galo modernu ir dr?su. Bet toje demokrati?koje, meil?s ?mogui ir savo ?emei terp?je formavosi ir mano mama. Seneliai sl?p? partizanus, gimin?je buvo j? ry?inink?, tremtini?, kuri? istorijas tiesiog gerdavau ? save kiekvien?syk mums susitikus. Paauglyst?je ? rankas papuol? partizan? vado Adolfo Ramanausko-Vanago knyga ?Daugel krito sūn?...“, kuri paliko nei?dildom? ?spūd? ir iki dabar Vanagui tenka svarbi vieta mano ?irdyje, kaip artimam bi?iuliui, atrodo, kad j? labai gerai pa??stu ir suprantu. Netgi saky?iau, kad partizanai, kurie pad?jo pamatus valstybei v?liau atsikurti ir suklest?ti, mūs? valstyb?s esm?, jos dvasia yra jais gyva. J? kraujas sulaist? ?em?, bet tose vietose, kur buvo sumesti j? kūnai, ilgainiui pama?u v?l i?augo nauja tvirta Lietuva – i? kraujo, kaip i? s?klos.
Daug m?stau apie valstyb?, ir man atrodo, kad dabar, kai nebedirbame ?em?s ir nebegyvename vienkiemiuose, su valstybe ry?ys yra toks, koks jis yra su ?mon?mis. A? Lietuv? myliu būtent per ?mones – per prosenel?, kuris jung?si prie valstyb?s kūrybos jos i?takose, per partizan? vad?, kuris dar? tai, ko nesiry?o padaryti tarpukario politikai, per savo mam?, ?mon?, sūn?.
(Au?ra ?ebatoriūt? / Vatican News)
