Naci? neapykantos ?e??lyje – ?mogi?kumo ir tik?jimo stebuklas
贵补耻蝉迟补&苍产蝉辫;厂辫别谤补苍锄补&苍产蝉辫;–&苍产蝉辫;Vatican News
?Prie? 75 metus sausio 27-?j? soviet? kariuomen? ??eng? ? Au?vico koncentracijos stovykl?. Nuo 2005 m. Jungtini? Taut? iniciatyva sausio 27-oji pasaulyje minima kaip Holokausto auk? atminimo diena.
Ra?yti istorij?, kurios negalima pamir?ti, padeda ir tie, kuriems buvo lemta patekti ? Au?vic?, ta?iau kurie niekad ten nenuvyko, nes nuo naci? rūstyb?s juos i?gelb?jo kilnūs ?mon?s. Viena toki? ?eim? yra Terracina ?eima – t?vas, motina, keturi vaikai – kuriuos i?gelb?jo ponia Anita Tana. Ji visus pri?m? savo ma?uose, paprastuose namuose. T?vas, motina ir kūdikis, kur? ji tada ne?iojo ?s?iose, liko pas poni? Tana metus, ?e?eri? met? sūn? po keli? savai?i? priglaud? Cencelli ?eima, o dvi dukras, septyneri? ir ketveri? met? am?iaus, pasl?p? seser? daratie?i? vienuolynas. Visi ?ie j? gelb?tojai rizikavo u?sitraukti naci? ker?t?.
Istorija, atgyjanti dar gyv? liudytoj? pasakojimuose, prasid?jo 1943 m. spalio 16 d. Per gaudynes buvo sulaikyti 1 259 ?mon?s, i? j? 1 023 deportuoti ? Au?vic?. I? j? tik 16 i?gyveno, 15 vyr? ir viena moteris.
?Letizia Terracina, kuri prie? por? met? mir? sulaukusi 105 met? am?iaus, anks?iau yra pasakojusi, kad i? prad?i? pra?ydama pagalbos beld?si ? draug? duris, ta?iau j? pasitiko baim?s siena. Vien? dien? m?sin?je sutiko Anit? Tana, i?dr?so kreiptis ? j? su nevilties kupinu pra?ymu d?l savo vaik? ir kūdikio, kurio lauk?si jau a?tunt? m?nes?, gyvybi?. Galbūt tos moters, kilusios i? Feraros, akys i?dav? jos ?irdies gyl?: ponia Anita, kuri? ?iandien tie vaikai apibūdina kaip ?labai ger? ir labai labai religing? moter?“, gyveno su vyru, turin?iu sunki? negali? po pirmojo pasaulinio karo, dviej? kambari? bute. Ji atv?r? duris ?iai persekiojamai ?eimai, nes jokia rasistin? logika negal?jo u?temdyti krik??ioni?kos brolyb?s ?inios, kuria ji gyveno.
Viename interviu, kur? Letizia Terracina, būdama 92 met?, 1996 m. dav? Jeruzal?s Jad Va?em fondui, ji pasakojo, kad juos i?gelb?j? sutuoktiniai netgi atidav? savo lov? nevilties prisl?gtai porai, patys persikeldami ant sofos.
Tuo metu gimusiam kūdikiui ?iandien daugiau nei 75 metai. Jo vardas Fernando. Jis papasakojo, kaip ponia Tana savo paskutin?mis gyvenimo dienomis nor?jo, kad jis būt? ?alia jos.
Fernando Terracina labai susijaudina sakydamas, kad jam labiausiai pasisek?, nes jis nesuprato ?iaurum?, kurie vyko aplink, ir niekad nebuvo atskirtas nuo mamos. Ta?iau prisipa?ino, kad da?nai, būdamas ?e?eri? – a?tuoneri? sapnuodavo ko?marus, kai su?inojo, kad jo senelis ir kai kurie pusbroliai mir? Au?vice. Sapnuose jis desperati?kai m?gindavo pab?gti nuo vokie?i?.
Daug prisiminim? turi dvi seserys, Milena ir Bettina, kurios pasakoja apie ramyb?, vyravusi? jas priglaudusiame vienuolyne, ir kaip buvo sunku j? palikti. Vyresn?l? Bettina nepaj?gia kalb?ti apie praeit?: ji sunkiai pasakoja apie nerim?, kur? vis dar jau?ia ?iandien?, jei girdi, kaip garsiai i? ?iaupo b?ga vanduo. Atmintis gr??ina ? vien? konkret? ?vyk?: vokie?i? kareiviai ?siver?? ? p. Tanos namus, kuri, nor?dama nustelbti vonioje pasl?pt? vaik? ir naujagimio balsus, atsuko ?iaup? visu paj?gumu.
Ma?oji Milena nesuprato rizikos, ta?iau devynmet? mergait? juto siaub?. V?liau ma??sias priglaud? vienuol?s, kurios joms pad?jo ??simai?yti“ tarp vienuolyno mokykloje besimokan?i? mergai?i? i? ger? ?eim?. Tarp ?vairiausi? prisiminim? Milenai ?ypsen? sukelia ramyb?s jausmas, kur? joms suteik? vienuol?s.
Pas vienuoles jas nuved? ponas Cencelli, Vatikano tarnautojas, kuris ? savo namus pri?m? berniuk? Leone. ?iandien ?is pasakoja, kad su juo buvo elgiamasi kaip su tikru sūnumi.
O vienturtis Cencelli ?eimos sūnus, kuris su atvykusiu jo am?iaus ?broliuku“ tur?jo viskuo dalintis, ?iandien, būdamas a?tuoniasde?imtmetis, pasakoja, kad verk?, kai v?liau mat? j? i?einant. Ta?iau apie didvyri?k? savo t?v? poelg? kalb?jo lyg tai būt? normalus dviej? giliai tikin?i? ir Kristaus ?inios paliest? ?moni? pasirinkimas.
Tas berniukas – tai Massimiliano Cencelli – prisimena, kad jo t?tis, tarnav?s Vatikane Pijaus XII laikais, buvo ypatingo paprastumo ?mogus. Jis taip pat prisimena, kad namuose da?nai būdavo kalbama apie kit? ?yd? gelb?jim?, kurio iniciatorius buvo popie?ius Pijus XII – ?imtin? vyr?, pasl?pt? kaip sargybiniai, ar moterys, priimtos ? vienuolynus, Vatikano rūmus. Massimiliano apibūdina popie?i? kaip esmin? figūr? tais tamsos metais, kuris vakarieniaudavo su pieno stikline ir su savo bendradarbiais dalijosi skausmu d?l to, kas vyko.
Massimiliano yra ?sitikin?s, kad ?egzistuoja vienintel? ?moni? ras?, visa kita – tik galing?j? i?sigalvojimai“. Apie religijas pasak? taip: ?Religijos negali vadintis religijomis, jei nei?saugo ?moni?kumo“.
