Simona ir Mustafa: kliūtis ?veikusi meil?
Antonella Palermo
Jie susipa?ino 1992 m. rugpjū?io pabaigoje l?ktuve, skridusiame i? Beiruto ? Rom?. Jis tur?jo viz? studijuoti Italijoje. Ji priklausiusi Equipe Notre Dame jud?jimo grupei, kuriai vadovavo libanietis kunigas, keliavo ? kedr? ?al?. Abu pilni vil?i?, jau nuo dvide?imties, greitai sutikti ?mog?, kur? myl?t? vis? gyvenim?.
?kalinti nusistatym?
Tripolyje Mustafa Hussein gyveno mi?riame musulmon? ir krik??ioni? kvartale. Nuo ma?um?s ?prat?s megzti draugystes su visais, nieko nei?skiriant, kil?s i? atviros musulmoni?kos ?eimos. ?odis ?laisvas“ visada buvo gerai pa??stamas jam, t?vams, jo draugams. Simona patyr? daugiau nerimo priimdama Mustafos draugyst?. Jos ?eima bijojo musulmon?, ji buvo ?kalinta karta i? kartos perduodam? nuostat?. Motinos ne?tikino nei vieno Simonai artimo dvasinio palyd?tojo pagalba, nei jaunuolio geranori?kumas. ?Kova su mano mama buvo skausminga, mus nutolino, praradome daug laiko ir j?g?. Did?iausia jos baim?, kad bū?iau priversta apleisti savo religij?, studijas“. Situacij? sunkino ir tai, kad Simonos motina pati daug kent?jo d?l kultūrini? skirtum? ir vienatv?s, kai prie? daugel? met? i?tek?jusi persik?l? i? piet? Italijos ? Rom?.
Melstis kartu - ?manoma
Mustafa visada santykius su Simona i?gyveno su pasitik?jimu ir romiai. ?Buvau tikras, kad atstūmimas nenugal?s. ?inoma, jau?iausi nesmagiai kai pirm? kart? nu?jau ? jos namus - jau?iausi kaip po padidinamuoju stiklu. Mūs? stipryb? buvo mūs? meil?“, - pakartoja. Paradoksalu, kad Simona suprato, jog būtent Mustafos atkaklumas buvo stipresnis, brandesnis nei jos: jame mat? J?z?. ?Tai stebino. Jis buvo kataliki?kesnis nei a?“, pasakoja ji. Kart? Simona pasielg? ypatingai i?skirtinai Libane, per j? su?ad?tuves, mirus jo d?dei. Laidotuv?se pasijuto vieni?a vakariet? moteris, krik??ion?. Kaip parodyti u?uojaut? netekties valand?? Simona i?sitrauk? ro?in? ir ?m? melstis. ?Mano senel? ir dabar atsimena t? scen?, - sako Mustafa”, - jai ji be galo patinka“.
?Simona man perdav? savo tik?jimo liudijim?. Man visada kartojo: Dievas yra meil?. Vis labiau mane tai ?avi, tai gra?u. Pasigilinau krik??ioni? tik?jimo ?inias, lyd?iu j? ? Mi?ias. Jau?iu jos tik?jim?, nepaisant visko“. Simona pasakoja apie j? spontani?kas maldas ar bendr? psalmi? skaitym?: ?nuostabu patirti, kaip ?v?. Dvasia pu?ia, kur nori ir n?ra i?ties joki? kliū?i?, kas j? gal?t? sulaikyti. Niekas kitas, tik Dvasia, gal?jo paskatinti tok? jo elges?, visi?kai atitinkant? J?zaus mokym?”.
Meil? neturi rib?, esu tuo dar labiau tikra. Mums pad?jo jo ypatingas smalsumas“.
Integracija, ?veikianti diskriminacij?
?Supratau, kad kas nori i?ties ramyb?s, j? randa. Lankiau ignaci?ko dvasingumo grup?, kuriai priklaus? Simona - ten mane pri?m?, kur jau?iausi savimi“, pasakoja Mustafa. ?Man nebuvo taip sunku integruotis, gal labiau i? biurokratin?s pus?s. ?aisdavau krep?in? su j?zuitais tarptautiniame Romos koled?e. Mat?me, kad ?aid?iant gerai sutar?me. Tai leido numanyti, kad galime gerai sutarti ir kasdienyb?je, nepaisant ?sitikinim? ir kilm?s“. Ta?iau i?kyla ir kartesni? prisiminim? – kaip kad darbas televizijoje. ?Deja, turiu pripa?inti, kad su manimi nesielg? gerai, tai labai u?dara erdv?. Netrūko darbe diskriminacijos, buvo labai sunku. Kadangi buvau ved?s krik??ion?, ? mane ?iūr?jo kaip ? svetim?, nepri?m?“.
Atkakliai ir be apmaudo
Atidav? visk? ? Dievo rankas. Tada – sprendimas susituokti ba?ny?ioje su skirtinga liturgija, su abipuse pagarba. Besirengiant santuokai, reik?jo pildyti klausimyn?, Mustafa jaut?si kaip i?bandymuose, jam atrod?, kad anks?iau ar v?liau neatlaikys. Ta?iau taip nenutiko. Vietoj to, kad nepasisekt?, ?vyko prie?ingai būtent su?ad?tin?s mamos Gracijos d?ka. ?Negal?jau ?sivaizduoti, kad ji mane priims kaip sūn?. Bet niekada nelaikiau apmaudo, tai labai svarbu“.
Mustafa: - A? kil?s i? Tripolio, Libano. Susipa?inau su Simona neatmenamais 1992 m., l?ktuve skrendant i? Beiruto ? Rom?. Man tai buvo meil? beveik i? pirmo ?vilgsnio, nes po keli? dien? jai prisipa?inau, kad j? ves?iau.
Simona: - Patyriau ?i? meil?, pirm?j? meil?, toki? laukt? ir trok?t?, puosel?dama viltis ir kvie?iama ? atvirum?, tarptauti?kum? – tai, kur jau?iausi vedama, ta?iau nepagalvojau apie religinius skirtumus, dar vien? papildom? i??ūk?, dar didesn?. Visgi buvau nustebinta, kad būtent skirtingumuose radome bendrus ta?kus, ?mogi?kum?, kuris bus jungia, vertybes, principus. Ta?iau per pirmuosius de?imt mūs? istorijos met? mano ?eima to nesuprato, to nepri?m? mano mama - ji visi?kai tai atmet?. Mums tai buvo praradimas, kur? atkūr?me tik v?liau. Galima pasakyti, kad ji tam tikru būdu atsipra??: kai suprato, kai ?vertino, labai did?iavosi mumis…deja, mamoms neb?ra, ta?iau galiausiai ji buvo i?ties laiminga.
M: - Turiu pad?koti savo ?eimai, nes ji buvo i?ties labai atvira, jokiu būdu ne fundamentalistin?. Visada tur?jau laisv?, net ir kai ?aisdavome su draugais, jie nesakydavo: tas krik??ionis, o tas musulmonas, jokiu būdu. Buvome visi beveik lygūs, ir tai man labai pad?jo pa?inti Simon?. Ir kai j? atsive?iau ? Liban?, jie j? pa?ino, pri?m?, o kai nutar?me susituokti, jie mums suteik? piln? laisv?.
S: - Kai gerai pagalvoji, kiek problem? buvo i?kil? mūs? kelyje?
M: - Daug, daug..
S: - Visokiausi?..
M: - Daugyb? problem?, ta?iau d?kojame Dievui, kad visada ?alia buvo reikiamas ?mogus reikiamu metu. Iki ?iol d?koju Dievui u? dovan?, kuri? man suteik? - ?ia esan?i? mano ?mon?. Nes problemas visada ?veikdavome su meile ir kantrybe.
S: - Kaip esmin? pamin??iau fakt?, kad santuokoje tarp mūs? yra Dievas, Jis mus vienija. Mes sutikome sukurti mi?ri? santuok? būtent d?l to, kad tikime, kad Dievas yra vienas ir nor?jome ?? pa?ad? i?tarti Dievo akivaizdoje.
M: - A? ry?ausi mi?riai santuokai, nes ir mano musulmon? tik?jimo, islamo centre yra gailestingumas. Netiesa, kad egzistuoja tik neapykanta.
S: - Patirtis, mus pa?ym?jusi ypatingai, buvo Mustafa d?d?s laidotuv?s. Namus gaub? gedulas, vyrai ir moterys buvo atskirose erdv?se, a? buvau vienintel? krik??ion?, viena, vakariet?, kambaryje, kur visos moterys meld?si, ir ne?inodama kaip parodyti savo solidarum? i?sitraukiau ro?in? ir ?miau melstis.
M: - Mano mo?iut? ir ?iandien, kai jai paskambinu, visada sako, kad labai myli Simon?, nes prisimena 2010 m. laidotuves; nors pra?jo jau devyneri metai, ta?iau ji nepamir?ta niekad Simonos su ro?iniu ir be galo j? myli.
