XVI eilinis sekmadienis
Anuo metu J?zus u?suko ? vien? kaim?. Ten viena moteris, vardu Morta, pakviet? j? pavie??ti. Ji tur?jo seser?, vardu Marija. ?i, atsis?dusi prie Vie?paties koj?, klaus?si jo ?od?i?. Morta buvo susirūpinusi visokiu patarnavimu. Ji stabtel?jo ir pasiskund?: ?Vie?patie, tau nerūpi, kad sesuo palieka mane vien? patarnauti? Sakyk, kad ji man pad?t?.“ Ta?iau Vie?pats atsak?: ?Morta, Morta, tu rūpiniesi ir sielojiesi daugeliu dalyk?, o reikia tik vieno. Marija i?sirinko geriausi?j? dal?, kuri nebus i? jos atimta.“ (Lk 10, 38–42)
SKUBANTIS ?MOGUS
Nesud?tinga būt? save ?sivaizduoti, kaip Mort?, besirūpinan?i? daugeliu dalyk?. Sakome, jog to reikalauja ?iuolaikinio gyvenimo tempas, būtinyb? atsiliepti ? dabarties gyvenimo i??ūkius.
Drauge, ko gero, tur?tume noro pasakyti kelet? ne visai maloni? ?od?i? Marijai, kuri, mūs? po?iūriu, pasirinko ?patogesn? dal?“. Tiesa, tokio po?iūrio nepatvirtina Kristus, sakydamas, jog Marija pasirinko ?geresni?j? dal?“. Jis kalba mums apie ?siklausymo, kontempliacijos, adoracijos, sugeb?jimo steb?tis pirmenyb? prie? nuolatin? skub?jim?.
Kalbant apie krik??ioni?k? gyvenim?, susiduriame su vienu paradoksu, susidedan?iu i? dviej?, atrodyt?, visi?kai prie?ing? reikalavim?: neatsilikti nuo laiko t?km?s ir drauge būti tam tikru i??ūkiu, raginan?iu sustoti.
?i? dien? pasaulis skuba, ir kaskart vis grei?iau. Ne?sivaizduojami grei?iai, kar?tligi?kas skub?jimas, kopimas ? svaiginan?ias auk?tumas, – visa tai ?avi ir drauge baugina.
Tod?l ?i? dien? krik??ioni? pareiga yra ne bet kokia kaina stengtis pasivyti pasaul?, laikytis vis? nauj? mad?, bet tapti savoti?ku ?stop“ ?enklu, galbūt ir savoti?ko papiktinimo kaina.
Mums reikia dr?sos sustabdyti ?iuolaikin? ?mog? ir jam tiesiai pasakyti kelet? dalyk?, kuriuos jis per savo skub?jim? pamir?o. Tiesa, ?ie ?od?iai skirti ir mums patiems…
Mums reikia prisiminti, jog b?gimas anaiptol nerei?kia augimo, o tikroji pa?anga i?rei?kiama ne vis didesniu skub?jimu, bet harmoningais ?mogaus santykiais su pa?iu savimi, su kitais ?mon?mis, su j? supan?iu pasauliu.
Mums visiems dera atkreipti d?mes?, jog didingiausi darbai yra anaiptol ne skryd?iai ? kosmos?, ypa? jei jie yra lydimi… svaiginan?i? dvasios nuopuoli?.
B?gdami mes i?sibla?kome, tampame neatidūs, nebepastebime net sav?s, o, svarbiausia, savo pa?i? giliausi? dvasios poreiki?. Nebepastebime Dievo, nebematome kit? ?moni?…
Blogiausia, kad ?sitrauk? ? t? nuolatin? l?kim?, nebesugebame sustoti, o tai rei?kia, kad nebelieka laiko ?si?iūr?ti ? save, i? naujo atpa?inti ir ?vertinti save. Tampame dvasi?kai ne?galūs, nebesugebantys priimti tylos, steb?tis savo aplinka, nebemokame deramai vertinti ?moni?, nebematome reikalo melstis. Vartotoji?koje aplinkoje mums tampa nebepastebimos nemokamos vertyb?s: kontempliacija, adoracija, malda…
Vydamiesi med?iaginius dalykus, paliekame u? nugaros dvasinius reikalus, net nesuprasdami, jog taip prarandame pa?ius save, savo tapatyb?. Tampame menkomis būtyb?mis, nes ilg? laik? u?gniau?iamas dvasinis instinktas i?provokuoja ?moguje pusiausvyros netekim?. Liekame nervingi, pasimet?, nebe?inantys, k? daryti.
Siekdami sav?s nevert? tiksl?, ?mon?s praranda vidin? d?iaugsm? ir paskui veltui m?gina j? kompensuoti pasigail?jimo vertais surogatais.
?inojimo augimas naudingas tuomet, kai jis susij?s ir su s??in?s augimu. Galyb?s did?jimas gali būti net pavojingas, jei jo nelydi i?minties augimas, o technikos pa?anga yra beprasm?, jei jai pritrūksta autenti?kos ?mogi?kos i?rai?kos.
?sitrauk? ? beatodairi?k? b?gim?, galiausiai net nebegalime pasakyti, kur taip skubame, kokia yra t? beproti?k? lenktyni? prasm?. Ne?inome, kur b?game,… ta?iau vis tiek b?game ir vis grei?iau…
Ar dar galime stabtel?ti?…
Reikia, kad bent mes, krik??ionys, sugeb?tume sustoti. Tai nerei?kia, jog tur?tume atsisakyti pa?angos, ta?iau būtina leisti mūs? dvasiai rasti atgaiv?.
I? ties? Vie?pats ?io sekmadienio Evangelijoje mus pra?o bent akimirkai sustoti. Geriausioji dalis n?ra tai, kas didina ir taip beproti?k? skub?jim?.
Geriausioji dalis – tai sugeb?jimas prisiminti Jo buvim? pasaulyje ir mumyse pa?iuose, noras, kad Jis vadovaut? mums, tro?kimas prisiglausti prie Jo.
Ir tada tyla tampa i?kalbingesn? u? visus ?od?ius…
Adolfas Gru?as
