Tre?iasis Velyk? sekmadienis
AU?ROS METAS
Mons. Adolfas Gru?as
Skaitant Evangelij?, neatrodo, kad po J?zaus prisik?limo visi mokiniai spinduliavo d?iaugsmu. Tos dienos jiems veikiau buvo gana sunkios. Apa?talus vargino mintys, prisiminimai bei kart?lis d?l to, kaip jie elg?si lemtingu J?zui momentu. Galima būt? pasakyti, kad tomis dienomis jie vaik??iojo nuleid? galvas.
Ypa? Petras…
Jis neabejojo Vie?paties prisik?limu. Jis mat? prisik?lus? Mokytoj?, suprato visk?, kas buvo ?vyk?, ta?iau praeitis nepaleido jo ?irdies i? savo gniau?t?. Mokinys suprato Ra?to ?od?ius, mast?, kaip i?sipild? J?zaus pasakyti ?od?iai. Petras tiki, ta?iau jo ?irdyje n?ra giedros, n?ra ramyb?s. Petras tiki, ta?iau negali sau leisti d?iūgauti.
Jo ?ird? tebedegina i?davyst?. Jis supranta, kad i?dav? savo Vie?pat?, vie?ai parei?k?, kad Jo nepa??sta, i?sigando tarnait?s ?od?i?, tod?l dabar jau?iasi es?s tu??ia vieta, niekam netinkantis, visko netek?s, atleidimo nevertas i?davikas.
K? gi, gana… Nuotykis buvo nuostabus, be abejo, neu?mir?tamas, ta?iau dabar at?jo metas pad?ti ta?k?, atversti nauj? gyvenimo puslap?, gr??ti ? ?prastin? gyvenim?…
T? dien? Petras tikrai jaut?si lik?s gyvenimo para?t?je. Jis i?trauk? tinklus, nupurt? nuo j? dulkes, nuo kranto ? vanden? i?trauk? valt? ir gr??o ? kasdienyb?… nusivyl?s, be joki? ?viesi? vil?i?.
Tenka pa?inti nema?ai pana?iai nusiteikusi? krik??ioni?: gr??usi? i? malding? kelioni?, ypating? rekolekcij?, kurias ved? garsūs pamokslininkai, susikaupimo savaitgali? vienuolyno tyloje…
Paskui atslenka kartus savo pa?i? silpnumo suvokimas, i? naujo u?plūstan?ios abejon?s ir rūpes?iai, sudau?ytos svajon?s, kurios netgi nebuvo prad?tos realizuoti. Pradedame abejoti, kad, galbūt, ne visk? gerai supratome, kad gilios mintys skirtos visi?kai ne mums ir, ko gero, verta visk? pamir?ti ir gr??ti ? drungn? kasdienyb?s tik?jim?… Galbūt, o gal ir ne…
Petro ?vejon?, kaip ir prie? trejus metus, buvo nes?kminga. Varg? vis? nakt? mokiniai nieko nesugavo. Tada taip pat tinklai buvo tu?ti, ir J?zus, dailid?s sūnus, liep? juos u?mesti dar kart?. Petras buvo pavarg?s, kaip ?uo, ta?iau nusprend? pasitik?ti jaunuoju Mokytoju, ir jo lūkes?iai i?pild?: tinklai buvo perpildyti ?uvies! Stebuklas, nieko daugiau nepasakysi!
Pra?jus trejiems metams, toks pats Vie?paties ?odis v?l pripild? tinklus, ta?iau ?? kart? taip pat su?ild? ir pripild? ?irdis d?iaugsmu: tai Jis, tai Vie?pats!
?is susitikimas buvo nuostabus. Apa?talai nei?girdo i? Vie?paties lūp? jokio priekai?to ?od?io, jokio u?siminimo d?l to, kad taip nelemtai nusprend? gr??ti prie senojo ?vej? amato. Kaip tik tada mokini? ?irdis u?plūdo d?iaugsmas. Petras nieko nesuprato, ta?iau nesugeb?jo tam d?iaugsmui atsispirti ir, nors krantas buvo netoli, ?oko ? e?er?, kad grei?iau atsidurt? ?alia Vie?paties.
I?lip? ? krant? mokiniai pamat?, kad J?zus pareng? jiems pusry?ius. Jis dar kart? ?m?si tarnauti savo mokiniams, kad tokiu būdu pakelt? juos i? nusivylimo ir silpnumo, kad i?traukt? i? tos nevaisingai praleistos nakties tamsos.
I? kiekvienos tamsos…
Tokios tamsos pakanka kiekvieno mūs? ?irdyje. Kai kas gali pergyventi d?l prie? daugel? met? padarytos klaidos, ka?kas gali ne?iotis ?irdyje nusivylim?, nes nesugeb?jo pamatyti ir ?vertinti to, kas jam link?jo gera. Yra ?moni?, kurie gyvena neviltyje, nes ne?ino, kok? keli? geriau pasirinkti, yra suklydusi? ir nebematan?i? sprendimo kelio, yra ir toki?, kurie, m?gindami i?kopti i? blogio, vis krinta atgal ir pasimet? dairosi, kas jiems gal?t? pad?ti…
Vie?pats laukia mūs? tam, kad gal?t? priglausti ir dovanoti. Galime būti tikri, kad Jis niekuomet nei?sakys n? vieno priekai?to, nepasmerks, bet priglaus prie sav?s. Jo artumoje mūs? naktys taps nauja au?ra. Reikia tik pasitik?ti Prisik?lusiojo ?od?iu, ir tada būsime gyvi su Juo, kuris gyvena am?inai.
