Penktasis Velyk? sekmadienis
Judui pasi?alinus [i? Paskutin?s vakarien?s kambario], J?zus pasak?: ?Dabar ?mogaus Sūnus pa?lovintas, ir Dievas pa?lovintas per j?. O jeigu Dievas pa?lovintas per j?, tai Dievas pa?lovins j? pas save, – bematant j? pa?lovins. Vaikeliai, a? jau nebeilgai būsiu su jumis. A? jums duodu nauj? ?sakym?, kad jūs vienas kit? myl?tum?te: kaip a? jus myl?jau, kad ir jūs taip myl?tum?te vienas kit?! I? to visi pa?ins, kad esate mano mokiniai, jei myl?site vieni kitus.“ (Jn 13, 31–33a. 34–35)
NAUJAS PASAULIS
Tarp i?davyst?s ir neigimo… Tarp brolio Judo, kuris k? tik i??jo pasmerkti J?zaus, kaip apgaviko, ir kito brolio – Petro, kuris netrukus nukreips savo ?vilgsn? kitur ir po viso bendro gyvenimo puse lūp? pasakys: ?A? jo nepa??stu“. Tarp ?i? dviej? ?mogi?k? krant?, tarp ?i? dviej? gili? bedugni? driekiasi meil?s ?sakymas. Jei kiti evangelistai ?ia pasakoja apie Eucharistijos ?steigim?: ?Tai yra mano Kūnas, tai yra mano Kraujas“, Evangelijoje pagal Jon? susiduriame su ?myl?kite vieni kitus“: J?zaus eucharistinis Kūnas tampa meile vien? kitiems.
Tai i? ties? naujas ?sakymas… Ta?iau ar galima kada nors ?sakyti myl?ti? Ar galima liepti, kad kas nors patikt?? ?sakyti, padaryti privalom?, primesti meil?? Ne, meil? n?ra nei ?sakoma, nei privaloma, meil? yra tiesiog i?gyvenama: j? galima patirti tik stengiantis eiti kartu, kaip bendrakeleiviams. Tai kelion?, kurioje daug darbo, daug apgauling? keli?, daug klaid? ir nuopuoli?, bet meil? ?galina su begaline kantrybe prad?ti vis i? naujo, drauge.
Kaip tik tai ir yra nauja. Iki ?iol mums buvo siūloma: ?Myl?k tuos, kurie tau daro gera, ir kovok su prie?ais“. J?zus sako: ?Myl?k Diev? ir myl?k savo artim?“. Tai du svoriai ir du matai, du lygiagretūs keliai. Abu jie kalba apie meil? Dievui, ta?iau skiriasi po?iūriu ? artim?. Visuomet kyla pagunda myl?ti Diev? ir nepriimti savo artimo, arba jausti Diev?, kaip prieglobst? sunkumuose, kuriuos sukelia mūs? artimas, arba myl?ti tik tuos, kurie m?sto taip, kaip mes…
Dabar at?jo laikas naujam ?sakymui: ?Myl?kite vieni kitus“. Malda, tyla, liturgija, Mi?ios, kurias ?ven?iame, tampa autenti?kos, jei ?galina mus labiau pasijusti ?mon?mis, jei suteikia mums daugiau empatijos, daugiau gyvenimo tro?kimo, daugiau aistros, daugiau ramyb?s. Vie?paties gyvasis Kūnas yra mūs? gyvoji meil? ?mogui.
?Kaip a? jus myl?jau“, – sako apa?talams J?zus. Tame ?kaip“ ??velgiame Jo stili?, Jo tvirt? ir klusn? tikrov?s ir ?mogi?k? santyki? traktavim?. ?Kaip“, o ne ?kiek“. Kaip Jis, pasitikintis kiekvienu ?mogumi, ypa? prie?u, i?daviku, pasitraukian?iu… Vie?paties gyvenimo varikliu tapo ne nepasitik?jimas ar abejingumas, bet konkretus geb?jimas ?sijausti tiek ? didelius dalykus, tiek ? tuos, kurie atrodo tarsi trupiniai, smulkios detal?s. Meil? visiems…
Did?iausi? nuovarg? patiriame tada, kai pastatome sienas, kai nebesugebame atsidurti kito ?mogaus vietoje, kai nebeklausiame sav?s, k? jis ar ji jau?ia, ko jam ar jai reikia, koks tro?kimas nuramint? jo ar jos siel?, kas priverst? j? ar j? v?l nusi?ypsoti. ?Kaip a? tave myl?jau“, – sako Vie?pats. Jis nesako: ?Kaip a? tave vertinu“, bet parodo tikr? nor? i?klausyti ir suprasti. ?Kaip a? tave myl?jau“, – Jis moko mus, kad nepakanka vien kalb?ti apie meil?, bet reikia tai daryti nuo?ird?iai, kad neu?tenka tik duoti labai daug, bet reikia tai daryti subtiliai, kad reikalauti visko, kaip savo teis?s, n?ra protinga: esame kvie?iami su didesniu atsidavimu parodyti d?kingum?.
?mon?s atpa??sta vieni kitus pagal tai, kiek turime ?mogi?kumo. Tenka gyventi tokiu metu, kai i? aki? i?leid?iami svarbūs ?od?iai: ?rūpestis“, ?empatija“, ?abipus? atsakomyb?“. Gyvename dienomis, kai ?moni?kumas ir humanizmas, atrodo, yra nusviesti ? ?alikel?s griov?, o abejingas totalitarizmas, pana?u, ?engia pirmyn.
Ta?iau kaip tik ?iame pasaulyje v?l skamba Vie?paties meil?s ?sakymas… Tai n?ra privatus pamaldumas, nedidelis aptvertas ?ydintis sodas, kuriame galime d?iaugtis patys savimi. Meil?s ?sakymas ?iomis mūs? dienomis tampa būtinas, kaip pilietinis pasiprie?inimas. Tas ?sakymas ateina ?aukti mumyse ka?ko, kas mus su?eid?ia, ateina deginti ?aizd?, kaip druska, ateina dezinfekuoti atvir? ?aizd?. Jis ateina ?aukti, kad neleistume i?davystei nulemti mūs? gyvenimo, ateina ?aukti, kad neleistume baimei padaryti mus ?iauriais, kad neleistume kultūrai i?mokyti mus nek?sti vieniems kit?. Jis ateina ?aukti, kad neatmestume kitaip m?stan?i?, esan?i? kitoje sienos pus?je…
?I? to visi pa?ins, kad esate mano mokiniai“, – patvirtina Mokytojas. Mus ?mon?s turi atpa?inti i? mūs? atsisakymo atsisakyti meil?s tada, kai jos, atrodo, ne?manoma rasti. Jie mus atpa?ins pagal tai, kad atsispyr?me pagundai traukti irklus ? valt?, atpa?ins mus pagal tai, kad ir toliau myl?jome, nepaisydami vis? ir visko.
Antrajame Mi?i? skaitinyje, i?traukoje i? Aprei?kimo Jonui knygos gird?jome apie nauj? dang? ir nauj? ?em?, apie did?iul? ?velnum? Dievo, kuris nu?luosto a?aras nuo mūs? aki?, apie pasaul?, kuriame ?nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto”… Vienintel?s atviros durys ? ?? nauj? pasaul? slypi ?iuose ?od?iuose: ?Myl?kite vieni kitus, kaip a? jus myl?jau“…
Adolfas Gru?as
