Kristaus Krik?tas
Anuo metu, stipr?jant ?moni? lūkes?iams ir daugeliui prad?jus sp?lioti, ar ?ia kartais ne Mesijas, Jonas visiems kalb?jo: ?A?, tiesa, krik?tiju jus vandeniu, bet ateina u? mane galingesnis, kuriam a? nevertas atri?ti kurpi? dir?elio. Jisai krik?tys jus ?vent?ja Dvasia ir ugnimi. Kai, visai tautai krik?tijantis, ir J?zus pasikrik?tij?s meld?si, atsiv?r? dangus, ir ?ventoji Dvasia kūni?ku pavidalu nusileido ant jo tarsi balandis, o balsas i? dangaus prabilo: ?Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi a? g?riuosi“. (Lk 3, 15–16. 21–22)
MYLIMI VAIKAI
Nuo piemen? apsilankymo pra?jo trisde?imt met?… J?zus u?augo, tapo vyru. Po ilg? ?prasto, populiariai vadinamo ?pasl?ptojo“ gyvenimo met? Jis pagaliau nusprend?ia i?eiti ? vie?um?. Galbūt ?ia tik?tum?s galingo ir ai?kaus apsirei?kimo, masini? i?gydym? ir besit?sian?i? stebukl?. Vietoje to Jis stoja ? nusid?j?li? eil?. Toks jau yra Dievas: Jis m?gsta stebinti. Jis pasirodo ne ?ventykloje tarp smilkal? debes?, bet prie Jordano, tarp krik?to laukian?i? ?moni?. Jis pasirenka kitok?, skandaling?, keli?, kuriam liks i?tikimas vis? gyvenim? ir kuris nuves J? ant kry?iaus. Vienoje eil?je su nusid?j?liais prie Jordano, nukry?iuotas tarp dviej? nusikalt?li? ant Golgotos…
Sprend?iant i? to, kad evangelistai steng?si Kristaus krik?to apra?ym? su?velninti, pana?u, jog pirmiesiems krik??ionims jis k?l? tam tikr? neai?kum?. Luko pasakojimas yra labai skurdus, tik dvi eilut?s; Jonas jo i? viso nemini. J?zus buvo pakrik?tytas, bet niekada pats nekrik?tijo. J?zui buvo svarbu ne krik?tyti, bet atleisti. Taigi, minint ?i? ?vent?, svarbus ne tiek pats veiksmas, kiek jo prasm?. Krik?tas yra lū?io ta?kas J?zaus gyvenime. Nuo ?ios akimirkos prasideda Jo vie?asis gyvenimas, Jo pamokslavimas.
Jono krik?tas buvo atgailos krik?tas, skirtas nuod?m?ms nuplauti. ?Atsiverskite ir atgailaukite“, – ?auk? Jonas. J?zaus krik?to scenoje nauja yra tai, kad Dievas n?ra toks, kok? skelb? Krik?tytojas. Dievas yra meil?. Dievas tiesiog myli. Jis nieko nenori mainais u? meil?, nenori aukos, nenori atgailos. Atgailos reikalauja Jono skelbiamas Dievas. J?zus kalba apie Diev? – Meil?.
Nuo ?iol J?zus eis savo keliu. Vis? likus? gyvenim? J?zus visiems ne? t? meil?, kuri? pats paliet?, i?gyveno, pajuto ir patyr?. Tai ir yra ugnies krik?tas. Dievas yra susitikimas, patirtis, kuri ?eina ? tave, ? tavo ?ird?, ? tavo vid?, kaip ?simyl?jus.
J?zui po krik?to meld?iantis ant Jordano kranto, prasiveria dangus… Pagaliau dangus neb?ra nepasiekiamas. J?zus – tai paslaptis, kuri?, laikui b?gant, supras visas pasaulis. J? ir atskleid?ia balsas i? dangaus: ?Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi a? g?riuosi“. J?zus yra stiprus, nes yra mylimas.
Visoje Evangelijoje Dievas kalba tik du kartus: ?ia ir per Atsimainym?. J?zaus krik?to dien? tam, kad patvirtint? Sūnaus pasirinkim? būti tarnu, o atsimainymo epizode – kad atskleist? mums Sūnaus ?lov?, kad ir mes gal?tume Jo klausyti ir tapti pana?iais ? J?. Mūs? krik?to dien? ?ie ?od?iai nuskamb?jo ir kiekvienam i? mūs?. T? dien? Balsas taip pat tar?: ?Tu mano mylimasis sūnus, tavimi a? g?riuosi“. Nuostabu ?inoti, kad Dievas mus myli taip, kaip myl?jo J?z?, su tokiu pat intensyvumu, su tokia pat aistra. Kiekvienam i? mūs? skirtas tas pats meil?s prisipa?inimas: sūnus, mylimasis, pasig?r?jimas…
Biblijoje ?sūnus“ tam tikra prasme yra techninis terminas: tai tas, kuris pana?us ? t?v?, tas, kuris atlieka tuos pa?ius veiksmus, tas, kuris prat?sia gyvenim?. Posakis ?Dievo sūnus“ yra ne jaudinanti metafora, bet reali būsena, dabartin? tikrov?. Mes i? ties? esame Dievo vaikai. Krik?tas padar? mus ?dievi?kosios prigimties dalininkais“. Mūs? gyvenimas – tai Trejyb?s gyvenimo ?em?je t?sinys.
Dievui mes visi esame unikalūs vaikai. Meil? niekada n?ra apibendrinta, kiekvienas ?mogus yra Dievo mylimasis.
Dievas mane myli be rib?, nepriklausomai nuo mano veiksm? (kita vertus, argi ne tokia yra t?v? meil? savo vaikams?). Dievas myli dar iki mano veiksm?, dar neturint joki? nuopeln?, nesvarbu, ar a? tai ?inau, ar ne. Jo meil? yra nenusipelnyta. Egzistuoja nuomon?, kad Dievas myli ?mog?, bet tik esant tam tikroms s?lygoms, jei pats ?mogus tos meil?s vertas. Krik??ionyb? atne?? naujov?: Dievas myli, nelaukdamas atsilyginimo. ?okiruojanti tiesa, kainavusi J?zui i? Nazareto gyvyb?…
Tokia yra krik?to prasm?: kad ir kaip ?mogus elgt?si gyvenime, Dievas jam primena, kad jis visada bus Jo vaikas, bes?lygi?kai mylimas. Dievas mus myli ne tod?l, kad esame geri ir dori, bet padaro mus gerais ir dorais, kadangi mus myli.
Veiksma?odis ?g?r?tis“ yra susij?s su kitu ?od?iu: ?patikti“: Tu man patinki, tu mane d?iugini, man gera būti su tavimi. Dievas d?iaugiasi manimi! Jis d?iaugiasi ?edevru, i??jusiu i? Jo rank?. Kiekvien? ryt?, vos tik pabudus, ?ie ?od?iai tur?t? skamb?ti mūs? ausyse: ?Tavimi g?riuosi! Nepaisant visko, tu man patinki“. Gera ?inoti, kad Dievas myli mane tok?, koks esu. Drauge tai priminimas, jog ir mes esame pa?aukti myl?ti savo artimuosius, draugus tokius, kokie jie yra, o ne tokius, kokie nor?tume, kad jie būt?.
Mums nereikia stengtis ie?koti Dievo dangaus debesyse ar stebukluose. Jis pats pasirinko, kur nori būt? sutiktas. Jis yra ten, kur yra Jo mylimi vaikai…
Adolfas Gru?as
