Pirmasis advento sekmadienis
Anuo metu J?zus pasak? savo mokiniams: ?Bus ?enkl? saul?je, m?nulyje ir ?vaig?d?se, o ?em?je tautos bla?kysis, g?sdinamos baisaus audringos jūros ?niok?timo. ?mon?s d?ius i? baim?s, laukdami to, kas tur?s i?tikti pasaul?, nes dangaus galyb?s bus sukr?stos. Tuomet ?mon?s i?vys ?mogaus Sūn?, ateinant? debesyje su did?ia galybe ir garbe. Kai visa tai prasid?s, atsitieskite ir pakelkite galvas, nes jūs? i?vadavimas arti. Saugokit?s, kad jūs? ?irdis nebūt? apsunkusi nuo svaigal?, girtyb?s ir kasdieni? rūpes?i?, kad toji diena neu?klupt? jūs? netik?tai. It ?abangai ji u?grius visus ?em?s gyventojus. Tod?l vis? laik? bud?kite ir melskit?s, kad paj?gtum?te i?vengti vis? būsim?j? nelaimi? ir atsilaikyti ?mogaus Sūnaus akivaizdoje.“ (Lk 21, 25–28. 34–36)
LAUKIMAS IR L?KESTIS
Pradedant advent? Ba?ny?ia siūlo apm?styti Evangelijoje pagal Luk? pateikiam? paskutin? J?zaus mokym? prie? kan?i?. J?zus ?ventykloje kreipiasi ? visus ?mones: ?Bus ?enkl? saul?je, m?nulyje ir ?vaig?d?se, o ?em?je tautos bla?kysis“… J?zus pasinaudoja prana?o Joelio ?od?iais, taip nusakydamas Vie?paties dienos at?jim?. Atrodyt?, jog tai pasaulio pabaiga… Ta?iau vietoje to – tai naujo pasaulio prad?ia. Kiekvien? dien? mir?ta pasaulis, bet lygiai taip pat kasdien gimsta pasaulis…
Reikia ?sigilinti ? kontekst?. Bendruomen?, kuriai priklaus? Lukas, tur?jo problem?. Romos imperija i?gyveno gili? kriz?, ir atrod?, kad art?ja jos pabaiga. Situacija buvo labai pana?i ? t?, kuri? mes i?gyvename ?iandien: gili? permain?, imperijos pabaigos metas. Reikia teisingai interpretuoti, o ne suprasti pa?od?iui ir J?zaus kalb? apie laukian?ius sukr?timus. ?vaig?d?s Biblijoje nurodo ne kosmos?, o pagoni?kas dievybes. Izrael? supan?iame pasaulyje m?nulis buvo deiv?, saul? – dievas, o ?vaig?d?s – ?em?s galingieji.
Taip perskai?ius Evangelijos tekst?, galime suprasti, jog tai vilt? ne?anti ?inia, kuri ne g?sdina, bet nuramina: pagoni?k? religij? garbinamos ?vaig?d?s tuoj nukris. Visos galios struktūros anks?iau ar v?liau ?lunga, ta?iau krik??ioni? tik?jim? saugo Vie?pats, tod?l mums n?ra ko bijoti.
Viduram?i? pamoksluose ir vaizduot?s kupinuose filmuose pasaulio pabaiga vaizduojama kaip liepsn? ir sunaikinimo siautulys. Evangelija, geroji naujiena, primena mums, kad istorija eina ne ? nebūt?, bet ? susitikim? su gyvyb?s Dievu. Mūs? laukia vil?i? i?sipildymas. Pasaulis eina ne ? nebūt?, bet ? Dievo gl?b?.
J?zus nenori g?sdinti ar skelbti katastrof?, bet kvie?ia mus pa?velgti ? gyvenim? naujomis akimis. Jei negyvensime prisik?l? ?ia, neprisikelsime ir v?liau. Juk visas gyvenimas pa?enklintas laukimu. Ta?iau mes da?nai painiojame laukim? su lūkes?iu. Lūkestis priima tik tai, kas jau yra nustatyta, o laukimas neturi jokio objekto, jis rei?kia atvirum? netik?tumui, priima tai, kas negird?ta, visk?, kas pasitaiko kelyje. Lūkestis paremtas mūs? norais: tai mes sprend?iame, kas mums gera ir kas bloga, tai mes sprend?iame, k? Dievas privalo mums duoti. Tuo tarpu laukimas paremtas pasitik?jimu: tikime, kad kiekvienas ?vykis turi prasm?, net jei tuo tarpu jis dar ir nesuprantamas. Lūkestis nori visko i?kart. Laukimas ?ino, kad viskam yra savas laikas. Lūkestis yra nukreiptas ? ateit?, apgaudin?ja, kad kai ?vyks tai, ko tikimasi, ?mogus pagaliau bus laimingas. Laukimas rei?kia gyvenim? dabartyje, pripa??stant, kad laim? – tai pasirinkimas ?iandien. Lūkestis kelia nerim?, o laukimas – ramyb?.
O kas, jei Dievas taip pat laukia? Man patinka manyti, kad istorijoje yra du laukimai: ?mogaus, laukian?io Vie?paties sugr??imo, ir Dievo, laukian?io ?mogaus sugr??imo. ?mogaus laukimas pa?ym?tas laiko t?kme. Dievas laukia mūs?, būdamas mūs? gyvenime. Tai ?prasminame, laik? u?pildydami savimi, savo gyvenimu, suvokimu, kad egzistuojame, mylime, dirbame, tikim?s…
Vie?pats v?l ateina d?l mūs?. Jis dar n?ra pavarg?s nuo ?mogaus. Leiskime Jam mus nustebinti…
Adolfas Gru?as
