XXV eilinis sekmadienis
Anuo metu, nusileid? nuo kalno, J?zus ir mokiniai keliavo per Galil?j?. J?zus nenor?jo, kad kas apie tai ?inot?. Mokydamas savo mokinius, jis tvirtino: ??mogaus Sūnus bus atiduotas ? ?moni? rankas, ir jie nu?udys j?, bet nu?udytas jis po trij? dien? prisikels.“ Mokiniai nesuprato t? ?od?i?, bet nedr?so j? klausti. Jie at?jo ? Kafarnaum?. Namie jis paklaus? juos: ?Apie k? kalb?jot?s kelyje?“ Jie tyl?jo. Mat kelyje jie gin?ijosi, kuris i? j? did?iausias. Atsis?d?s jis pasi?auk? Dvylika ir tar?: ?Jei kas trok?ta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir vis? tarnas!“ Pa?m?s ma?? vaik?, pastat? tarp j? ir, apsikabin?s j?, pasak?: ?Kas d?l man?s priima tok? vaikel?, tas priima mane, o kas priima mane, tas ne mane priima, bet t?, kuris yra mane siunt?s.“ (Mk 9, 30–37)
NELOGI?KA NAUJIENA
?io sekmadienio Evangelija pasakoja apie vien? i? J?zaus ir mokini? tarpe kilusi? nesusipratim?.
J?zus su mokiniais keliauja ? Jeruzal? ir pakeliui kalba apie save ir apie tai, kas Jam gali nutikti. Kelias, kuriuo ?ygiuoja J?zus ir mokiniai, yra tas pats, ta?iau j? ?irdys eina skirtingais keliais. Jau antr? kart? J?zus prabyla apie savo mirt?, ir mokiniai v?l to nesupranta. I? ties? yra skirtumas: ?inoti, kad mirsi, ir galvoti: ?a? mirsiu“.
Evangelistas pa?ymi, kad ?jie nesuprato t? ?od?i?“. Mokiniai nenor?jo suprasti, tod?l ir neklausin?jo Jo apie tai. Jie neklausin?jo, kad netapt? u? tai atsakingi.
J?zus kalba apie savo gyvyb?s dovanojim?, skelbia savo prisik?lim?, tuo tarpu mokiniai gin?ijasi, kuris i? j? did?iausias…
Mums ?gimtas poreikis gauti savo veiksm? patvirtinim?. Būkime s??iningi: net to nesuvokdami, nuolat siekiame pripa?inimo ir pasitenkinimo. Tai normalu, savaime tai n?ra blogis, ta?iau tampa problema, kai vis? gyvenim? vadovaujam?s nesaugumo jausmu ir nuolat ie?kome patvirtinimo, kad mes tikrai esame tokie, kokie turime būti.
Pasiekus Kafarnaum? J?zus paklaus?, apie k? jie kalb?josi pakeliui…
Bet jie ?tyl?jo“, nes ?inojo, kad tai buvo beprasm? diskusija. Mes visi puikiai ?inome, kokios mintys, ?od?iai ir darbai prie?tarauja meilei, ir bandymas i?kilti auk??iau kito vargu ar atliepia tam pagrindiniam ?statymui.
Vis d?lto J?zus neatstumia mokini?. Jis atsis?da, pakvie?ia juos artyn ir pradeda i? naujo, m?gindamas juos pataisyti kitu būdu, atskleisdamas jiems vienintel? didyb?: Dievo buvimo būd?.
Sav?j? vald?ios tro?kimui J?zus prie?tarauja savo logika: ?Jei kas nori būti pirmas, tebūnie vis? tarnas“. N?ra draud?iama nor?ti būti pirmam, tai n?ra nuod?m? ir tai ?manoma. J?zus netgi skatina tai daryti. Skiriasi tik būdas: ne kit? s?skaita, bet kit? labui. Vie?pats neatsitiktinai priduria: ?...tebūnie paskutinis ir vis? tarnas!“.
Tik tas, kuris gali laisvai atsidurti paskutin?je vietoje, i? ties? yra pirmas, nes jis gali s?d?ti bet kurioje vietoje – nuo paskutin?s iki pirmosios. Kita vertus, tas, kuris siekia pirm?j? viet?, n?ra laisvas s?d?ti ten, kur nori, nes jo laisv? var?o rūpestis nepasielgti netinkamai, atsi?velgti ? visuomen?s nuomon?, gauti kit? ?vertinim?. ?inoma, jis bus ?pirmas“, bet nelaimingas, tuo tarpu Dievo akivaizdoje svarbus yra d?iaugsmas, o ne rezultatas. Mūs? vert? yra absoliuti. Esame vertingi nepriklausomai nuo to, koki? viet? u?imame. Jei manome, kad esame vertingesni d?l to, kad s?dime vienoje ar kitoje vietoje, vadinasi pasiduodame pavojingai iliuzijai.
?ie du tobul?jimo būdai duoda skirtingus vaisius. Tas, kuris siekia pirm?j? viet?, kad ?tvirtint? savo vali? ? vald?i?, dominuos prie? kitus: jis bus laimingas, o kiti nelaimingi; jis nugal?tojas, kiti nugal?tieji. Gi tarnaujant visi gauna naudos i? vieno didyb?s. Tas, kuris tarnyst?je yra pirmas, bus didis ir padarys kitus did?ius.
Mūs? polinkis yra ?sakin?ti, kaupti, tur?ti, tikrai ne tarnauti. J?zus primena saviesiems, kad tarnavimas yra naujas vardas istorijoje. Reikia būti ?vis? tarnu“ be joki? s?lyg?: ?eimos, grup?s, neskirstant, kas to nusipeln? ar ne.
Ta?iau, anot J?zaus, to dar nepakanka, yra dar vienas ?ingsnis: ?Pa?m?s ma?? vaik?, pastat? tarp j?“…
?ia reikt? prisiminti to meto kultūrin? kontekst?. Vaikas netur?jo jokios galios, negal?jo vie?ai kalb?ti, negal?jo i?sakyti savo nuomon?s, tur?jo tik paklusti. Pats bej?gi?kiausias, neturintis teisi?, silpniausias i? silpn?j?! Toks J?zaus sulyginimas, tie niekada anks?iau negird?ti ?od?iai buvo papiktinimu ?ydams. Juk jei sveikiname vaik?, kuris yra paskutinis, sveikiname visus kitus, kurie yra priekyje. Saviesiems, norintiems pirmauti, J?zus atskleid?ia laim?s paslapt?: tapkite kaip vaikai, kurie gyvena tik tod?l, kad yra mylimi.
Nuostabu ?inoti, kad mūs? silpnybes, kurios yra tokios pat kaip vaiko, Kristus priima. Tame apkabinime mums nebereikia apsimetin?ti. ?tai kod?l esame kvie?iami priimti kitus, j? trapum?. T? akimirk? mes priimame pat? J?z?.
Tas, kuris myli, neturi poreikio dominuoti. Jei kas nors jau?ia poreik? pabr??ti savo prana?um?, rei?kia, kad jis slepia savo menkum?, j? maskuodamas prana?umo poreikiu. Kai vertiname ir ?pastebime“, k? d?l ko nors darome, rei?kia, jog stengiam?s dominuoti. Dominuojame, kitiems nurodydami j? ribotum?, klaidas ir trūkumus.
J?zus apkabina ma?iausius, kad niekas nebūt? prarastas. Jis pradeda nuo pa?i? ma?iausi?j?, kad niekas nesijaust? atstumtas.
Naujasis pasaulis gimsta i? keturis kartus pakartoto veiksma?od?io ?priimti“: ?Kas d?l man?s priima tok? vaikel?, tas priima mane, o kas priima mane, tas ne mane priima, bet t?, kuris yra mane siunt?s“. Pasveikinti vaik?, rei?kia: pasveikinti Diev?, nes jo veidas yra paties Dievo veidas.
Atrodo, kad J?zus saviesiems sako: ?Visada centre statyk meil?“. Tai i? tikr?j? ir vienintel? prie?astis rinktis paskutin? viet?, ?sitikinus, kad ji yra pirmoji. Meil? yra vienintel? logi?ka prie?astis priimti ?i? i? pirmo ?vilgsnio nelogi?k? naujien?…
Adolfas Gru?as
