Kun. T. Halikas. Ba?ny?ios istorija – yra ne vienakrypt? pa?anga, o atvira drama (I)
Per pastaruosius du ?imtus met? būti visuomen? integruojan?ia j?ga arba ?bendra kalba“, pasak teologo, ne kart? pakviesto pasisakyti sinodinio kelio susitikimuose, siek? ?vairūs kiti veiksniai – mokslas, menas, nacionalizmas, vadinamosios politin?s religijos, ?iniasklaida, kapitalistin? ekonomika.
Katalik? Ba?ny?ioje vyksta didelis reform?, sinodinio atsinaujinimo procesas. Tai didesn? ir sud?tingesn? u?duotis nei tiesiog klerikalin?s sistemos pertvarkymas ? lankst? bendravimo Ba?ny?ioje būd?. Sinodin? reforma gali parengti Ba?ny?i? naujam kultūriniam vaidmeniui, pagal veiksma?od?io ?re-legere“ (?skaityti i? naujo“) prasm?. Ba?ny?ia gali būti d?mesingo po?iūrio ? tikrov? mokykla, naujos hermeneutikos, naujo ir gilesnio Dievo kalbos supratimo mokykla.
Dievas, kur? i?pa??stame, kalba ?vairiais būdais. Jis kalba per daugyb? ?ventojo Ra?to ir tradicijos bals?, per ganytoj? ir mokytoj? autoritet? ir per skirtingus, da?nai nepageidaujamus prana?? balsus. Jis kalba per mistik? ir per consensus fidelium, kasdien? Dievo tautos praktik?. Jis kalba per laiko ?enklus, per istorijos, visuomen?s ir kultūros ?vykius. Mums nereikia krik??ionyb?s kaip ideologijos ar Ba?ny?ios kaip politin?s j?gos. Mums reikia i?minties, dvasin?s ??valgos meno mokyklos.
Viena i? kun. T. Haliko knyg? – ?Krik??ionyb?s popiet?“. Pasak teologo, jis pasinaudojo Carlo Gustavo Jungo metafora apie ?mogaus brand?: vaikyst? yra gyvenimo rytas, po kurio ateina vidurdienio kriz?, vedanti ? brandos vakar?.
?Esu giliai ?sitikin?s, kad ?monijos istorija – ir krik??ionyb? kaip jos dalis – yra posūkio ar lū?io ta?ke, kry?kel?je. Tai metas, kai susikaup? kelios rimtos gr?sm?s, bet kartu ir dideli i??ūkiai bei naujos galimyb?s“, – sako m?stytojas. Anot jo, Ba?ny?ios istorijos rytas – tai institucini? ir doktrinini? struktūr? kūrimo laikotarpis. Po to at?jo vidurdienis – modernyb? ir sekuliarizmas, kurie ?ias struktūras sukr?t?. Dabar metas popietei – didesnei brandai ir gilumui.
??inoma, galime ?i? galimyb? praleisti, i??vaistyti. Ba?ny?ios istorija yra ne vienakrypt? pa?anga, bet atvira drama“, – pridūr? kun. T. Halikas.
K? jis nor?j?s pasakyti ?od?iais, klaus? ?Religion Digital“, jog ?tik?jimo up? i?siliejo, o Ba?ny?ia prarado savo monopol??“ Daug kur skund?iamasi ir nerimaujama d?l ?sekuliarizmo ir liberalizmo cunamio“. Ta?iau, pasak teologo, ateistinis ir sekuliarusis ateizmas seniai neb?ra konkurentas tradicinei ba?nytinei krik??ionybei. Pagrindinis i??ūkis ?iandien – per?jimas nuo religijos prie dvasingumo. Tradicin?s institucin?s religijos formos da?nai primena i?d?iūvusias up?s vagas, o susidom?jimas ?vairaus pobūd?io dvasingumu yra augantis srautas, kuris ardo senus krantus ir atveria naujas vagas.
Atrodo, kad ir Vatikano II Susirinkimo d?mesio centre buvo sekuliarusis humanizmas ir ateizmas, o susidom?jimas dvasingumu buvo deramai ?vertintas. Did?iosios Ba?ny?ios nebuvo pasirengusios dvasingumo alkiui ir da?nai nepaj?gia tinkamai ? j? reaguoti. Ba?ny?i? ateitis didele dalimi priklauso nuo to, ar, kada ir kokiu mastu jos supras ?io poky?io reik?m? ir kaip sugeb?s reaguoti ? ?? laiko ?enkl?. (RK / Vatican News)
