XXII eilinis sekmadienis
Anuo metu pas J?z? susirinko fariziej? ir keli Ra?to ai?kintojai, atvyk? i? Jeruzal?s. Jie pamato kai kuriuos jo mokinius, valgan?ius suter?tomis (tai yra nemazgotomis) rankomis. Mat fariziejai ir visi ?ydai pagal proseni? paprot? valgo tik rūpestingai nusiplov? rankas. Taip pat sugr??? i? turgaus, jie nevalgo neapsiplov?. Be to, yra dar daug nuostat?, kuri? jie laikosi sekdami papro?iu, pavyzd?iui, tauri?, puodeli? bei varini? ind? plovimo.
Taigi fariziejai ir Ra?to ai?kintojai j? klausia: ?Kod?l tavo mokiniai nesilaiko proseni? papro?io ir valgo suter?tomis rankomis?“
Jis atsako jiems: ?Gerai apie jus, veidmainius, prana?avo Izaijas, kaip para?yta: ?i tauta ?lovina mane lūpomis, bet jos ?irdis toli nuo man?s. Veltui jie mane garbina, mokydami ?moni? i?galvot? priesak?. Apleid? Dievo ?sakym?, jūs ?sikib? laikot?s ?moni? papro?i?.“
Ir v?l su?auk?s mini?, J?zus kalb?jo: ?Paklausykite man?s visi ir supraskite: n?ra nieko, kas, i? lauko ??j?s ? ?mog?, gal?t? j? sutepti. ?mog? sutepa vien tai, kas i? ?mogaus i?eina.“ I? vidaus, i? ?moni? ?irdies, i?eina pikti sumanymai, paleistuvyst?s, vagyst?s, ?mog?udyst?s, svetimavimai, godumas, suktyb?s, klasta, beg?dyst?s, pavydas, ?mei?tai, puikyb?, nei?manymas. Visos tos blogyb?s i?eina i? vidaus ir suter?ia ?mog?.“ (Mk 7, 1–8. 14–15. 21–23)
GAIVUS EVANGELIJOS ?ODIS
Fariziejai pamat?, kad kai kurie J?zaus mokiniai ima maist? nenusiplov? rank?. ?i, ?velgiant i? ?i? laik? atstumo, nereik?minga smulkmena tapo fariziejams pretekstu u?sipulti J?z?, kad Jo mokiniai nesilaiko ?statymo.
?ydai tik?jo, kad, paliet?s tam tikrus ne?variais laikomus asmenis ar daiktus arba dirbdamas ne?variais laikomus darbus, ?mogus susitepa ir, nor?damas būti ?varus, privalo nusiplauti rankas. Apsivalyti reik?jo ir tada, kai būdavo lankomasi turgaviet?je ar pabuvus didel?je minioje, kur buvo lengva prisiliesti prie ka?ko netyro. Toki? apsivalymo taisykli? būdavo laikomasi ir kitose religijose. ?is, i? pa?iūros elementarus higienos reikalavimas, ?ia tur?jo didesn? prasm?. Vis? pirma ?iuo atveju būdavo palaikoma mintis, jog ?mogus savo santykyje su Dievu privalo pakilti vir? ?ios ?em?s purvo ir nusivalyti visk?, kas gal?t? ??eisti Diev? ar u?traukti Jo pykt?.
Morkus savo skaitytojams, kilusiems i? pagoni?kos aplinkos, pateikia ir pavyzd?ius, kaip buvo laikomasi ?i? nuostat?, ta?iau i? ties? tikrai ne visi ?ydai j? laik?si. Tai vis? pirma dar? fariziejai, o ?statyme ritualinio apsivalymo pareiga saist? tik kunigus, kurie tarnavo ?ventov?je, aukodami aukas. Tiesa, J?zaus laikais buvo atsirad? jud?jim?, kurie ? tai ?iūr?jo labai radikaliai, savoti?kai aps?sti ritualinio tyrumo temos. Fakti?kai ?iandien Evangelijoje apra?oma situacija yra pagr?sta tik vienu dalyku: fariziejai, kurie laik?si ritualini? apsiplovim?, piktinasi, kad taip nesielgia ir J?zaus mokiniai… Susidūr?s su ?ia tariamai didele problema, J?zus savoti?kai netenka kantryb?s.
Verta atkreipti d?mes?, jog J?zaus diskusijos su fariziejais centre yra ne religini? nuostat? laikymais ir j? galiojimas, bet santykio su Dievu tikrumas. Kitaip sakant, problema yra ne ?ar“, o ?kaip“ reikia nusiplauti rankas prie? valgant, jei ? Diev? ?iūrime ne kaip ? sanitarin?s prie?iūros inspektori?, o kaip ? T?v?, kuris rūpinasi mumis.
To meto ?yd? tautos palankumas fariziejams buvo akivaizdus, tad J?zus sukyla ne vien prie? juos, bet ir prie? liaudi?k? vertybi? sistem?, kuri? buvo pri?musi visuomen?. ?ia prasme Mokytojo ?od?iai gal?jo sukelti pasipiktinim?, nors svarbiausia ?ia buvo tai, apie k? J?zus buvo kalb?j?s ir anks?iau: fariziej? taisykl?s nebuvo kvailos, problema buvo ta, kad t? taisykli? laikymasis u?go?? dvasi?. Jos nebetur?jo prasm?s, nes buvo viskas daroma tik d?l to, kad taip buvo daroma jau seniau, d?l to, kad taip daryti buvo visi ?prat?.
Ar tai nieko neprimena ir mums?…
Kai veiksmas netenka dvasios, jis tampa formalumu. Jei netenkame ry?io su tikslu, mūs? poelgiai nieko neberei?kia, tampa nenaudingais, formaliais, kartais netgi melagingais.
J?zus vadina juos ?veidmainiais“ ?Veidmainis“ graiki?kai rei?kia ?tas, kuris vaidina, deklamuoja“. Vadinasi, kalbama apie netikrum?, kauk?, tai, kuo ?mogus apsimeta.
J?zus kritikuoja tu??i? ir bevais? fariziej? formalizm?, smerkia j? ?sivaizdavim?, jog gali nustatyti savo santyki? su Dievu pobūd? ir gyventi, laikantis schemos ?duodu, kad gau?iau“. Toks po?iūris, pagr?stas aklu taisykli? laikymusi, u?go?ia Dievo ?inios naujum?, gro?? ir atgaiv?.
I?ganytojas smerkia fariziejus d?l dviej? dalyk?. Pirmasis: jie i?kreip? Dievo ?sakym?, ? Jo lūpas ?d?dami ?moni? ?statymus ir normas, nor?dami, kad Dievas vykdyt? j? vali?. Antrasis: n?ra ?vari? ar ne?vari? dalyk?, bet tik ?vari ar ne?vari ?irdis. Ne i?or?je esantys ?mon?s ar daiktai suter?ia ?mog?, bet tai, kas yra jo ?irdyje.
Blogis negali ?eiti i? i?or?s. J? gali laisvai pasirinkti tik pats ?mogus, tai parodydamas savo ?od?iais ar darbais. Tai ai?kindamas J?zus pasinaudoja prana?o Izaijo ?od?iais: ??i tauta ?lovina mane lūpomis, bet jos ?irdis toli nuo man?s“.
Nuginkluojantis ?io ?od?io aktualumas gniau?ia kvap?… Mūs? bendruomen? kasdien vargsta, kad savyje i?reik?t? ir ?gyvendint? gaut?j? ?od?.
Lūpos taria gra?ius ?od?ius, ta?iau kojos nemoka sekti J?zaus p?domis. Lūpos skelbia ?ūkius apie pasidalijim? ir dosnum?, ta?iau rankos u?si?musios savo turt? skai?iavimu. Lūpos gieda Dievo ?lov?, bet ausys n?ra pasirengusios klausytis Jo ?od?io…
J?zus kvie?ia savo sek?jus ne lau?yti ?statymus, bet stengtis juos suprasti ir i?gyventi, o norint būti tikrai uoliais mokiniais vis? pirma tenka kalb?ti ne apie form?, bet apie ?ird?.
Krik??ionys pastoviai susiduria su rizika pernelyg d?mesio atkreipti ? form?, j? i?saugoti, stengtis, kad i?ori?kai viskas būt? tvarkoje, nepastebint, jog nebekreipiama d?mesio ? esm?. Tada ir atslenka mechani?kai kalbam? mald?, besikartojan?i? vienod? i?pa?in?i?, ?irdies neguod?ian?ios Komunijos laikotarpiai…
Ko gero, laikas suprasti, jog Evangelijos ?odis – tai vis? pirma raginimas atsiverti Dievui, kai bet kokios normos ?gyja nauj? prasm?…
Adolfas Gru?as
