XXI eilinis sekmadienis
Jis dar sak?: ??tai kod?l a? jums sakiau: niekas negali ateiti pas mane, jeigu jam n?ra duota T?vo“. Nuo to meto nema?a jo mokini? pasitrauk? ir daugiau su juo nebevaik??iojo. Tada J?zus paklaus? Dvylika: ?Gal ir jūs norite pasitraukti?“ Simonas Petras atsak?: ?Vie?patie, pas k? mes eisime?! Tu turi am?inojo gyvenimo ?od?ius. Mes ?tik?jome ir pa?inome, kad tu – Dievo ?ventasis“. (Jn 6, 60–69)
?IRDIES ATSAKAS
?? sekmadien? baigiame Evangelijos pagal Jon? ?e?t?j? skyri?. Reikia pripa?inti, jog j? i?ties sunku suprasti. Jau pati Evangelijos i?traukos prad?ia leid?ia mums suprasti, kad ?iandienos tema sukasi būtent apie ?? sunkum?. J?zaus mokiniai - tur?kime omenyje, ne minia ar ?yd? vadovai, liūdnai pagars?j? prie?i?kumu Mokytojui, - i?rei?kia savo nusivylim? i?girsta ?inia: ?Kieti jo ?od?iai, kas gali j? klausytis!“. Ir kaip galima būt? juos kaltinti, turint galvoje temas, kurias J?zus svarst?, kalb?damas po duonos ir ?uv? padauginimo?
Jau pats stebuklas buvo nelengvai suprantamas: kaip Jis sugeb?jo pamaitinti daugiau kaip penkis tūkstan?ius ?moni?, tur?damas tik kelis kepal?lius duonos ir dvi ?uveles, lieka nesuvokiama paslaptis, ta?iau minios entuziazmas d?l to, kad valg? nemokamai ir gausiai, u?go?? visus su tuo susijusius klausimus ir nesusipratimus. Juk taip da?nai būna ir su mumis: prisikim?us piln? pilv? ir nei?leidus n? cento, niekas nedr?sta kelti klausim? apie t? dalyk? prasm?, kad ir kokie stebuklingi ar paslaptingi jie būt?... Ta?iau paskui sotumas praeina, entuziazmas nurimsta, ir, ?veikus traum?, patirt? pama?ius J?z?, einant? audringo e?ero vandeniu, ateina laikas apm?styti tai, kas ?vyko. Apm?stymus mums siūlo pats Mokytojas, o Jo kalba susideda i? daugyb?s element?, kurie i? pirmo ?vilgsnio sunkiai susiejami tarpusavyje, ir nelengva suprasti, kaip prakti?kai tai ?gyvendinti.
Jau nuo pat prad?ios ?mon?s klaus? J?zaus, k? reikia daryti, kad būt? ?vykdyta Dievo valia, sulauk? gana paprasto, nors ir nelengvai ?gyvendinamo atsakymo: reikia tik?ti T?, kur? Dievas siunt?. Akivaizdu, kad miniai reikia konkre?i? ?enkl?, kuriais remdamiesi jie gal?t? tik?ti J?zumi: ?Kok? ?enkl? duosi, kad Tave ?tik?tume?“ ?ia susiduriame su tam tikras nesugeb?jimu atpa?inti J?zaus didyb?s po dviej? diding? ?enkl?, toki?, kaip duonos ir ?uvies padauginimas bei ?jimas vandeniu. Tai liudija apie ?moni? jautrumo dievi?kiems dalykams stok?...
Tai gird?damas J?zus, kadangi ?ydai i?kelia man? dykumoje kaip Dievo buvimo Izraelio tautos istorijoje ?enkl?, nurodo skirtum? tarp duonos, kuri? valg? j? t?vai i??jimo i? Egipto nelaisv?s metu, ir gyvenimo duonos, kuri? Jis pats gali pasiūlyti tiems, kurie J? tiki: tie, kurie valg? man?, buvo sotūs, bet viskas baig?si mirtimi, tie, kurie valgo Duon?, nu?engusi? i? dangaus, kuri? Jis duoda, turi am?in?j? gyvenim?.
?tampa kyla dar labiau: ?is Mokytojas gali būti geras ir net daryti nuostabius dalykus, bet Jis vis tiek yra vienas i? mūs?, Jis yra dailid?s Juozapo sūnus, mes ?inome, i? kur Jis kil?s... i? esm?s, kas Jis mano es?s? Ir kod?l Jis vien? kart? ir visiems laikams neduoda mums tos Duonos, kuri am?iams panaikina mūs? alk?? Kas, pagaliau, yra ?i Duona? I? koki? grūd? ji pagaminta? Ta?iau J?zus paliudija: n?ra joki? grūd? ir jokio slapto recepto: ?is am?inojo gyvenimo maistas yra Jo paties Kūnas ir Kraujas. Kas valgo Jo Kūn? ir kas geria Jo Krauj?, tampa viena su Juo ir tur?s am?in?j? gyvenim?…
Būkime atviri: ?iandien, po dviej? tūkstan?i? krik??ioni?kojo tik?jimo met?, mums nelengva suprasti Eucharistijos sl?pin?, tad kaip gal?tume tik?tis, kad J?zaus pa?nekovai būt? gal?j? priimti ?iuos ?od?ius be i?lyg? ar dvejoni?? I? ?ia kyla ir paskutinis protestas, ?? kart? - kaip min?jome - i? Jo paties mokini?: ?Kieti jo ?od?iai, kas gali j? klausytis!“ J?zus m?gina paai?kinti savo atsakym?, kviesdamas mokinius pasitik?ti Jo ?od?iais, nes jie yra ?dvasia ir gyvenimas“. Tai rei?kia, kad J?zaus ?od?iuose slypi galia, galinti per?engti ?mogi?kojo silpnumo ir pa?ios mirties ribas. ?inoma, tam reikia Juo tik?ti. ?Bet kai kurie i? jūs? netiki“, - tiesiai sako J?zus savo mokiniams.
Sekti J?zumi ir priimti Jo ?od?ius, kaip dvasi? ir gyvenim?, yra tik?jimo reikalas. Taip buvo tada, taip yra ir dabar. Da?nai u?duodame sau daugyb? klausim? apie gyvenimo ir tik?jimo paslaptis: kartais u?duodame patys sau, tik?damiesi rasti patenkinam? atsakym? savo patirtyje, ?irdyje, s??in?je, kartais tiems, kurie - galbūt d?l to, kad yra geriau pasireng?, arba d?l to, kad atrodo labiau tikintys u? mus, - manome, kad jie gali pad?ti mums rasti kompetenting? atsakym? ir galbūt net parodyti keli? ? priek?. Ta?iau galbūt da?niausiai ?iuos klausimus u?duodame tiesiogiai Dievui: kaip mald?, pripa??stant, jog mums trūksta tik?jimo, lydim? nevilties ?ūksni?, kai mūs? kantryb?, atrodo bei?senkanti, galbūt su rezignacijos ar protesto jausmu Dievui, nes nor?tume, kad Jis bent jau būt? ai?kus ir parodyt? mums keli?, kaip gyventi ram? gyvenim? be pernelyg daug frazi? ir be būtinyb?s ie?koti tiesos, pasineriant ? da?nai nesuprantam? gyvenimo paslap?i? vingius.
Kartais gali atsitikti taip, kaip J?zus pasielg? su Dvylika ?ios dienos Evangelijoje, kada Vie?pats mums u?duos tik vien? klausim?, kuris, ta?iau, parodo ne nusivylim?, susidūrus su mūs? netik?jimu, bet pagarb? mūs? pastangoms: ?Gal ir jūs norite pasitraukti?“
Tai tik?jimo klausimas, ? kur? atsakyti turime mes patys. Ir jei suprantame, kad sunku ai?kiai ir nedviprasmi?kai pasakyti, jog norime pasilikti su Juo, bent jau atlikime tok? pat nuolankumo veiksm? kaip Simonas Petras, kuris, laukdamas, kada gal?s ?tikinamai patvirtinti savo tik?jim?, pripa??sta Mokytojo didyb? ir daugelio ?od?i?, kuriuos kasdien girdime i? ?vairiausi? ?mogi?kojo nei?manymo sakykl?, menkum?, i?tar?: ?Vie?patie, pas k? mes eisime?! Tu turi am?inojo gyvenimo ?od?ius“…
(Mons. A. Gru?as)
