Devynioliktasis eilinis sekmadienis
Anuo metu ?ydai ?m? murm?ti apie J?z?, kadangi jis buvo pasak?s: ?A? duona, nu?engusi i? dangaus.“ Jie sak?: ?Argi jis ne J?zus, Juozapo sūnus?! Argi mes nepa??stame jo t?vo ir motinos? Kaip jis gali sakyti: ‘A? esu nu?eng?s i? dangaus’?“ J?zus jiems atsak?: ?Liaukit?s tarpusavyje murm?j?! Niekas negali ateiti pas mane, jei mane pasiunt?s T?vas jo nepatraukia; ir t? a? prikelsiu paskutini?j? dien?. Prana?? para?yta: Ir bus visi mokomi Dievo. Kas i?girdo i? T?vo ir pasimok?, ateina pas mane. Bet tai nerei?kia, jog kas nors būt? T?v? reg?j?s; tiktai kuris i? Dievo yra, tas j? reg?jo. I? ties?, i? ties? sakau jums: kas tiki, tas turi am?in?j? gyvenim?. A? esu gyvyb?s duona. Jūs? t?vai dykumoje valg? man? ir mir?. O ?tai ?i duona yra nu?engusi i? dangaus, kad kas j? valgys, nemirt?. A? esu gyvoji duona, nu?engusi i? dangaus. Kas valgys ?i? duon? – gyvens per am?ius. Duona, kuri? a? duosiu, yra mano kūnas u? pasaulio gyvyb?.“ (Jn 6, 41–51)
I?GELB?TI K?NU
Biblijoje yra apra?yta daug atvej?, kai tikintis ?mogus atlieka kokius nors veiksmus Dievo at?vilgiu. Tada, kai apra?omi ?od?iai, kuriais kreipiamasi ? Diev?, paprastai omenyje turimos maldos, maldavimai, ?lovinimai, pad?kos, atleidimo ar pagalbos pra?ymai. Ta?iau tik?jimo tikrov? vien tuo nei?semiama: tikintysis neretai kreipiasi ? Diev? protesto ?od?iais arba, kaip sakoma ?io sekmadienio Evangelijoje, ?murma“ prie? Diev?. Tikin?iojo protestas taip pat yra tik?jimo kelion?s dalis, ir mes netgi galime j? pavadinti teis?tu, ypa? tada, kai tikin?iajam tenka patirti daugyb? neteisybi?, i?m?ginim? ir nelaimi?, kurios, kaip atrodo, tikrai n?ra adekvatus Dievo atsakas ? jo, kaip tikin?iojo ?mogaus, gyvenim?.
?io sekmadienio Mi?i? pirmajame skaitinyje pasakojama apie prana?o Elijo pab?gimo ? Horeb? epizod?. Prana?as susidūr? su būtinybe apsisaugoti nuo karalien?s Jezabel?s, nor?jusios atker?yti u? tai, kad Elijas nu?ud? keturis ?imtus penkiasde?imt Baalo prana??. Elijui teko pa?alinti netikrus prana?us, dabar Elijui teko apsisaugoti nuo stabmeld?i? ir pagoni? valdov? rūstyb?s. Elijas rūpinosi ?vykdyti Dievo vali?, tod?l, i?sek?s nuo bado ir tro?kulio dykumoje, protestuoja prie? Diev?, ?aukdamasis mirties, kaip vis? problem? sprendimo: ?Gana, Vie?patie, imk mano gyvast?, nes a? nesu geresnis u? savo prot?vius“.
Kartais ?od?iai, nukreipti prie? Diev?, būna, ?murm?jimo“ pasekm? ir, be abejo, skiriasi nuo protesto ir nusivylimo ?od?i?. Murm?jimo vaisiai – tai tie ?od?iai, kuriuos Dievui adresuoja jo tikintieji tiesiogiai arba per daugiau ar ma?iau kar?t? konfrontacij? su Vie?pa?iu, nes negali susitaikyti su tuo, kad Jis yra kitoks, nei jie ?sivaizduoja, arba su tuo, k? jiems perdav? tradicija. Neatsitiktinai, skaitant Evangelijos pagal Jon? 6 skyri? ne kart? tampame liudininkais, kaip ?yd? religiniai vyresnieji murma d?l to Dievo ?vaizd?io, kur? J?zus teigia ?kūnijantis. J?zus vadina save ?duona, nu?engusia i? dangaus“, ?gyvyb?s duona“, ?T?vo si?stuoju“. J?zus kalba savo klausytojams apie Diev?, kuris duoda gyvenim?, ilgesn? u? t?, kur? dav? I??jimo Dievas, Diev?, kuris netgi atiduoda savo ?kūn?“, kaip ?duon? u? pasaulio gyvyb?“. Galiausiai net ir J?zaus mokiniams bus sunku priimti ?iuos ?od?ius ir tok? Dievo ?vaizd?. Tod?l ir kyla murm?jimas prie? J?zaus Kristaus Diev?, o daugelis sek?j? J? palieka…
Tiesa, ?ios dvi protesto prie? Diev? formos yra gana skirtingos: jei ?iuo atveju ?ydams buvo sunku priimti kitok? Diev?, nei j? ?sivaizdavo, tai Elijo atveju protestas kyla d?l vienatv?s ir apleistumo jausmo, kuris u?valdo prana?? kaip tik tada, kai jis stengiasi būti kuo i?tikimesnis Dievui.
Mums tai labai artima. Būna, kai murmame prie? Diev?, nes Jo nesuprantame, nes Jo ?od?iai sunkūs, murmame, nes taip ilgai i?pa?in? tik?jim? ir steng?si gyventi krik??ioni?kai, paskui esame pra?omi visa tai mesti ir i? naujo atrasti kitok? Dievo paveiksl?, kuris galbūt mums nepatinka. Būna, kad taip pat, kaip ir Elijas, susiduriame su nusivylimo ir apleistumo jausmu. Rodos, darome visk?, k? galime, kad tik liktume Dievui i?tikimi, visada stengiam?s vykdyti jo vali?, d?l Jo vardo sutinkame patirti i?bandym? ir sunkum?, bet jau?iam?s, tarsi dangus būt? u?darytas, visos maldos nuskamba tu??iai ir atrodo, kad Dievas mūs? negirdi. Tada ?mogus ir i?tari tuo pa?ius Elijo ?od?ius: ?Gana, Vie?patie“…
Laimei, toki? mūs? pra?ym? Vie?pats nei?klauso. Jis nesitraukia nuo mūs?, bet prie?ingai: prieina dar ar?iau ir duoda mums duonos, kuri suteikia j?g? v?l ?engti pirmyn. Net ? murm?jim? prie? J? Vie?pats atsako tos pa?ios am?inojo gyvenimo Duonos dovana. Kuo ypatinga ?i Duona, galinti nutildyti tuos, kurie nepripa??sta kitokio Dievo, nei Jis yra, ir galinti sugr??inti j?gas ir ?valum? tiems, kurie jau?iasi Dievo apleisti?
Tai nelengva suprasti, bet viena yra tikra: mes ?inome, i? ko ?i Duona pagaminta: ?Duona, kuri? a? duosiu, yra mano kūnas u? pasaulio gyvyb?“. Atsakymas slypi tame ?odyje ?kūnas“, kuris yra ?ios gyvyb?s duonos esm?. Evangelijoje ?kūnas“ nurodo ? ?mogaus gyvenimo silpnum?, pasidavim? trapumui ir laikinumui. Kaip tik ?is silpnum? rei?kiantis elementas J?zaus lūpose tampa mūs? i?ganymo priemone. ?ia Dievas atsiskleid?ia ir tampa viena su mumis.
Tad mūs? nuovargis ir praradimai n?ra mūs? tik?jimo stokos ?enklas, bet veikiau akimirka, kai Dievas tampa mums ypatingai artimas ir pamaitina mus maistu, atstatan?iu mūs? j?gas eiti toliau. Ir jei ?is maistas mums, tikintiesiems, yra Eucharistija, nebijokime dalyvauti eucharistiniame pokylyje vien d?l to, kad esame trapūs, pilni nuod?mi? ir neverti prie jo artintis: Vie?paties angelo Elijui atne?ta duona ir vynas, J?zaus mums duodama Duona, nu?engusi i? dangaus, yra ne prizas, skirtas tiems, kurie yra stiprūs tik?jimu, bet maistas, atstatantis j?gas tiems, kurie j? netenka d?l savo silpnumo, trapumo ir ?mogi?kumo…
Adolfas Gru?as
