A?tuonioliktasis eilinis sekmadienis
DIEVO DARBAS
Mons. Adolfas Gru?as
Tuojau pat po did?iojo duonos padauginimo stebuklo minia ie?ko J?zaus. Gal? gale ?mon?s sulauk? Mesijo, kuris pa?alina taut? kankinusiais problemas, vis? pirmiausia spr?sdamas alkan?j? reikalus!
Tuo tarpu J?zus traukiasi… Jis mato, kad ?mon?s Jo nesuprato. Jis n?ra mesijas, kur? jie tikisi surad?. Minia mat? stebukl?, ta?iau ne?skait? ?io ?enklo prasm?s, nesuprato, k? rei?kia tai, k? J?zus padar?…
Evangelijos i?trauka, skaitoma ?? sekmadien? yra tarsi klausimas, aktualus t? laik?, vakardienos, bet n? kiek ne ma?iau ir ?i? laik? J?zaus mokiniams: ?Kod?l ie?kote J?zaus? Ko i? Jo tikit?s? Ko norite? Kokios paguodos laukiate? Kod?l jūs pasukote Dievo vaik? keliu?“
J?zus labai gerai ?ino, kod?l Jo ie?ko ?mon?s: ?Jūs ie?kote man?s, kad prisivalg?te duonos lig soties. Plu??kite ne d?l ?ūvan?io maisto, bet d?l i?liekan?io am?inajam gyvenimui!“
J?zus nepaniekina materialaus maisto, kuris reikalingas ?mogaus kūnui, ta?iau, ?inodamas, kad ??mogus gyvas ne vien duona“, kaip sako Pakartoto ?statymo knyga, moko savo klausytojus darbuotis d?l to maisto, kuris duoda am?in?j? gyvenim?, maisto, kur? gali duoti vien tik Jis pats.
Tod?l J?zus moko: ?Tik?kite t?, kur? jis siunt?“, ta?iau ?mon?ms ?io paraginimo nepakanka. Jie sako: ?Kok? padarysi ?enkl?, kad pamatytume ir tave ?tik?tume? K? nuveiksi?“
J?zus supranta, kad susirinkusiems nepakanka ?od?i?: jie pageidauja stebukl?. ?mon?s nori stebukl?, jiems reikalingas Dievas, pasireng?s pad?ti kiekviename reikale, trumpai tariant, Dievas, kuris prisiderint? prie j? plan?. Tod?l minia ie?ko ne Dievo, bet savo naudos…
Pana?u, kad ir pra?jus dviem tūkstan?iams met?, mes taip pat labiau vertiname stebuklus, negu Dievo ?od?. Mūs? akys pla?iai atvertos, kad tik nepra?iopsotume stebuklo, ta?iau niekaip nesugebame tinkamai perskaityti laiko ?enkl?. Dievas niekuomet neprimeta savo buvimo ir, jeigu mok?sime jautriai pa?velgti ? save ir kitus ?mones, pamatysime, kad pasaulis yra kupinas stebukl?, tik jie yra ne tokie, koki? pageidavome mes ir tod?l nemok?jome j? pasteb?ti.
Jei būsime s??iningi patys sau, tur?sime pripa?inti, kad ir po dviej? tūkstan?i? met? vis pra?ome stebukl?, rizikuodami savo tik?jim? i?gyventi kaip tam tikr? prietar? form?, turin?i? ma?ai k? bendro su Dievo ir ?mogaus meil?s ry?iu. Rizikuojame sekti pasirodymais ir stebuklais, nuolat keldami s?lygas Dievui, vietoje to, kad ai?kintum?s ?enklus, kuriais Dievas apdovanoja mūs? kasdienyb?. Nuolatinis stebukling? ?enkl? laukimas parodo menk? tik?jim?, kuriam reikia stebukl?, tuo pat metu nepripa??stant did?iojo stebuklo: Dievo Sūnaus pasilikimo su mumis!
Pats J?zus nesisteng? nieko ?tikinti savo daromais stebuklais: Jo po?iūriu pirmiau, negu stebuklas buvo reikalingas tik?jimas! Nematydamas tik?jimo J?zus papras?iausiai nedarydavo stebuklo. Galima būt? pasakyti, jog Vie?pats nenor?jo, kad tik?jimas būt? matyt? stebukl? rezultatas. Ne stebuklai veda prie tik?jimo, bet prie?ingai: tik?jimas daro stebuklus.
?Jie paklaus?: ?K? mums veikti, kad darytume Dievo darbus?“ J?zus ? tai atsako: ?Tai ir bus Dievo darbas: tik?kite t?, kur? jis siunt?“. Vienintelis darbas, apie kur? kalba I?ganytojas, yra tik?jimas. Tai ?mogaus ir kartu Dievo darbas, nes leid?ia Dievui veikti tikin?io ?mogaus gyvenime. Tikin?iojo gyvenimo centre yra tik?jimas. J?zaus po?iūriu reikia kalb?ti ne apie tai, k? reikia daryti ar nedaryti, bet savo gyvenimo centru pasirinkti J?, vienintel?, kuris gali numal?inti sielos alk?, vienintel?, kuris tikrai ?ino, ko mums reikia…
