U?taisytas i?ganymo ginklas: nuo policijos iki vienuolyno
Sesuo Tosca Ferrante, ital? vienuol? vaikyst?je svajojo tapti medicinos sesele arba mokytoja, ta?iau v?liau tapo policininke. Dabar ji supranta, kad jos pa?aukimas i?pildo tro?kim? paskirti savo gyvenim? padedant artimui.
M?lyna striuk?, beret?, prie dir?o kabantis ginklas ir istorinis ?ūkis: ?Sub lege libertas“ (?Su ?statymu laisv?“). Toks vaizdas i?kyla ?velgiant ? moter? fotografijoje, vilkin?i? Italijos policijos uniform?.
Taip galime ?sivaizduoti Tosc? Ferrante 1989 m.: i?didus ?vilgsnis ir grie?ta laikysena, ta?iau po penkeri? met? tarnybos Italijos policijoje akyse ?vyti kitokia ?viesa.
?Tais metais, nepaisant d?iaugsmo, jutau tam tikr? nerim? d?l ateities, galvojau apie gyvenimo prasm? ir apie tai, kuo Dievas nori tuo su manimi pasidalyti“, – pasakoja vienuol? apie labai intensyv? savo gyvenimo laikotarp?.
Prie? kelis de?imtme?ius valstybin?s policijos istorin? motto papild? dar vienas ?ūkis: ?Visada būk ten“. Tada Tosca Ferrante prad?jo ?gyvendinti savo, kaip policijos pareigūn?s, vaidmen? visi?kai kitaip. ?Ma?iau tiek daug varg?? veid?: nusikalt?li?, narkoman?, jaun? moter?, kurios tapo prostitucijos aukomis, u?sienie?i?, laukian?i? leidimo gyventi, kurie da?nai tapdavo nusikalt?li? aukomis, – tiek daug skurdo, tiek daug tu?tumos, tiek daug blogio.“
Tos istorijos gali subrai?yti, su?eisti, sukruvinti, jos nepalieka vietos abejingumui. Ir vien? dien? ?vyko paskutinis posūkis. Vienoje Romos nuovadoje jos papra?? pasaugoti nepilnamet?, ?vykd?ius? apipl??im?, laukiant tolesni? nurodym?. ?Buvome tame pa?iame kambaryje, a? prad?jau su juo kalb?tis apie jo veiksm? motyvus (tai buvo pirmasis jo ?vykdytas nusikaltimas). Puikiai prisimenu t? akimirk?. Jis prad?jo verkti ir pasak?, kad bijo. Jis be perstojo verk?, buvo i?sigand?s. I?klausiau jo, padaviau servet?l?. Jis atrod? tikrai bej?gis. Vienu metu, vis dar verkdamas, jis man pasak?: ?A? bijau. Ar gali mane apkabinti?. A? sakiau ?Ne“. A? negal?jau. Buvau tarnyboje. Ta?iau giliai viduje jis man?s pra?? apkabinimo! Gestas, kuris yra viena pirm?j? bendravimo su pasauliu form?, – naujagimis paguldomas ant mamos rank?. Tai ?ilumos, meil?s, ?velnumo, apsaugos t?stinumas. Bet a? pasakiau ?Ne“! Gr??usi namo pa?iūr?jau ? veidrod? ir paklausiau sav?s: ?Kuo tu tampi?“
Tokia buvo jos tikrojo susitikimo su Prisik?lusiu Vie?pa?iu prad?ia, Toscos kelion? ? Damask?, rimto ?si?iūr?jimo periodo prad?ia, kuri atved? prie neat?aukiamo atsakymo. Ji suprato, kad turi rizikuoti myl?ti. Po keli? met? Tosca prisijung? prie? Apa?tal? karalien?s seser?, kur ir toliau tebesirūpina varg?ais, kuriuos sutiko būdama policininke. Per?jimas i? policinink?s ? vienuol?s gyvenim? jai buvo natūralus – anks?iau ?vyk? susitikimai su ?mon?mis jai pad?jo suprasti, ko Dievas i? jos nori. S. Tosca pastebi gij?, kuri apibr??? jos gyvenim?: tro?kimas rūpintis kitais, skirti jiems savo gyvenim?.
?iandien ji vykdo pa?aukim? ir jaunimo pastoracijos tarnyst?, koordinuoja ma?ame?i? ir pa?eid?iam? suaugusi?j? apsaugos regionin? tarnyb? Toskanoje. Jos liudijimas yra itin stiprus ?iandienos jaunimui, kuris yra pasimet?s, neturi atspirties ta?k?. ?Dalykai, kurie pad?s mums suprasti, kam esame kvie?iami, yra aplink mus, tai gyvenimo situacijos, tai ?vaig?d?, kuri mus nukreipia, veda. Tikiu, kad pa?aukim? atrandame gyvendami, ?velgdami ? realyb?, ? mus supant? skurd?. Bent jau taip buvo man – atradau Diev? varg?? veiduose ir istorijose. Lenkiuosi jiems ir d?koju Dievui!“ (D?/Vatican News)
