杏MAP导航

Vykstant karui Ukrainoje daugelis i?gyvename nerim?, sielvart?, bej?gi?kumo pojūt? arba, prie?ingai, stengiam?s padaryti nors tiek, kiek nuo mūs? priklauso, kad pad?tume. Kokia Jūs? laikysena dabartin?s situacijos akivaizdoje? K? ?iomis aplinkyb?mis Jums rei?kia savanoryst??

Jurgita Maciulevi?ien?: Nesu i?imtis – visus ?vardytus jausmus i?gyvenau ir vis dar i?gyvenu. Prasid?jus kariniams veiksmams Ukrainoje, visiems buvo sunku patik?ti, kad mūs? seneli? pasakotos karo istorijos realizuojasi dabar, ?iomis dienomis. Tikrai i?gyvenome daug emocij?, taip pat ir baim? d?l karo gr?sm?s mūs? ?alyje. Su tuo n?ra lengva i?būti nei vienam i? mūs?. Manau, tam, kad bej?gyst?s jausmas neu?valdyt?, ?iandien daug kas renkasi savanoryst?. Tai vienas i? būd? nestov?ti nuo?alyje, nebūti bej?giam.

Bo?ena Anu?kevi?: Pritarsiu Jurgitai: taip, mes visa tai patiriame. Bet galime būti prisl?gti ir nedaryti nieko, tik dejuoti. Arba, prie?ingai, galime, kaip Joe Bidenas kviet?, cituodamas ?v. Jon? Pauli? II, nebijoti. Stengtis skleisti g?r? ir pad?ti tiek, kiek ?stengiame. O turbūt daugiausia, k? ?iuo metu galime skirti nukent?jusiems, yra mūs? laikas. ?strigo vieno kunigo pamokslo mintis: laikas yra tai, ko nenusipirksi, nesugr??insi ir jokiu kitu būdu neatgausi. Tai gali būti tik dovana. Svarbiausias klausimas – j? padovanosi sau ar kam nors kitam?

Savanoryst? – gana skambus ?odis. Saky?iau, veikiau tai gyvenimo būdas – kasdien daryti ma?us, gerus darbus. ?iomis dienomis yra daugyb? ?moni?, kurie kiekvien? dien? tuo gyvena ir net negalvoja, kad jie yra savanoriai.

Ne vien? mūs? dabartin? pad?tis pasaulyje ver?ia perm?styti asmenin? pasaul??iūr? bei vertybes. Galbūt naujai pasverti savo tik?jim?, santyk? su Dievu. Nor??iau paklausti, k? Jums, kaip krik??ion?ms, atne?? ?is laikas? Tik?jimo i?m?ginim?, abejones, o gal kokiu nors būdu kaip tik sustiprino?

Jurgita Maciulevi?ien?: Manau, kad akistatoje su blogiu visada i?m?ginamos ir vertyb?s, ir tik?jimas. Mes visi turime baimi?, patiriame neigiam? i?gyvenim?. Draugai, artimieji dalijosi, kaip prasid?jus karui Ukrainoje buvo sunku ne tik daryti kasdienius, rutininius darbus, bet ir melstis – sl?gdavo nevilties jausmas. Kas dar vakar buvo ?prasta, kasdieni?ka, ?iandien jau neb?ra kasdieni?ka. Tad taip, tai yra i?m?ginim? metas. Kova vyksta ne tik Ukrainoje, bet kiekvieno i? mūs? ?irdyje i? mūs?, nes blogis yra realus.

Bo?ena Anu?kevi?: Jeigu iki ?iol g?rio ir blogio kova mums nebuvo tokia akivaizdi, tai dabar, karui vykstant visai ?alia, regime labai ai?k? blogio prasiver?im?. Galbūt reik?t? d?koti Dievui, kad anks?iau netur?jome tokios skaud?ios patirties.

O ?iandien, tragedijos akivaizdoje, kiekvieno krik??ionio pareiga yra pad?ti – ne papras?iausiai u?sidaryti ar gelb?ti save, sl?ptis. Mūs? ma?i, konkretūs darbai yra labai veiksmingi. Galime pasistengti u?tikrinti, kad tie, kurie kovoja Ukrainoje, būt? ramūs d?l savo ?eim?, pasitraukusi? ? Lietuv?, Lenkij? ar kitas ?alis. Galime būti arti t?, kuriems psichologi?kai sunku, kurie ie?ko tiesos – pavyzd?iui, perduodami ?inut?, kad pas mus ar Var?uvoje vyko palaikymo akcija. Neseniai teko lankytis restorane, kuriame mus aptarnavo ukrainiet? – atsiliep? geru ?od?iu, palik? kelis eurus arbatpinigi? parodytume, kad ji ?ia priimta, kad gali dirbti. Tokie smulkūs geri darbai būt? mūs? ind?lis ? g?rio pergal?.

Vie?ojoje erdv?je netyla svarstymai apie ?io konkretaus karo prie?astis bei eig?, ateities scenarijus. Ta?iau kartu nor?t?si klausti, kaip kiekvienas, prad?dami nuo sav?s, tur?tume gyventi, kad nekurtume s?lyg? blogiui gimti ir tarpti ?iandien? Kaip, jūs? akimis, dabartiniai ?vykiai mus kei?ia ir keis ateityje? K? primena, ko i?moko?

Jurgita Maciulevi?ien?: Saky?iau, kad kiekviena kriz? yra galimyb?. Karo akivaizdoje labai akivaizdi tampa tiesa. Nukrenta kauk?s, mūs? ir kit?, taip pat reklaminiai, rinkiminiai ?ūkiai. Tiesa tampa nuoga, ji i?eina ? ?vies?. ?ia n?ra neutralios pozicijos: esi arba u?, arba prie? ir pradedi matyti kit? pozicijas. Karas mus visus i?grynina.

Blogis yra realus, jis visada buvo ir bus. Bet asmeni?kai man ?io karo metu lyg atsiv?r? pragaro vartai – blogis i??jo ? ?vies? ir, atrodo, visas pasaulis prareg?jo. Pamat? blog?, tūnojus? ka?kur pogrindyje, tamsoje.

Dabartin?mis aplinkyb?mis man padeda mūs? t?v?, seneli?, tautos kankini? patirtis. Jie pra?jo ?iuos pragarus ir neprarado tik?jimo bei vilties – tai labai stiprina. Nepaprastai sunku matyti Ukrainoje liejam? nekalt? ?moni? krauj?, bet a? vis d?lto neprarandu vilties. Reg?dama ?ios tautos dr?s? ir pasiaukojim? tikiu, kad ukranie?i? valia nebus palau?ta blogio, kuris ?iandien mus visus i?m?gina.

Bo?ena Anu?kevi?: Taip, blogio prasiver?imas mus apnuogina – pasirodome tokie, kokie esame i? tikr?j?. Kita vertus, sunkum? metu paai?k?ja, kokie stiprūs galime būti, kaip tos stipryb?s iki ?iol nemat?me arba ja netik?jome. ?iuo metu mane palaiko gerumas, kurio sulauk?me vieni i? kit?. Tai – ne tik tik?jimas g?riu, bet ir ry?tas veiksmui.

Regis, pandemijos metais buvome kiek u?sidar?, atpratome nuo bendravimo. Bet kaip nuo?ird?iai ?iandien priimame nuo karo besitraukian?ius ?mones, kaip skubiai ie?kome galimybi?, organizuojame iniciatyvas – sunku patik?ti. Kam nors reikia mikrobang? krosnel?s? Dar nesp?jai perskaityti vieno pasiūlymo feisbuke, toki? krosneli? atsiranda bent keturios. K? tai rei?kia? Jos keliaus ten, kur yra poreikis, pas kitas ?eimas. Mūs? komunikacijos greitis ir vienyb? i?ties stebina.

Kiekvien? savaitgal? Vilniuje, Vokie?i? gatv?je, susirenka savanoriai, skirting? ?moni? atstovai ir kartu organizuoja veiklas ukrainie?i? ?eimoms. Vienas i? ?i? susibūrim? tiksl? yra suteikti galimyb? ukrainie?iams pabūt? kartu – atvyk? ?ia gali jaustis labai vieni?i. Kartais jiems tiesiog reikia pasikalb?ti, galbūt pris?dus patyl?ti kartu, i?gerti arbatos.

Tad, jei anks?iau tarp mūs? būta u?darumo, pasyvumo – pasitrauksiu, nes galbūt nemoku, galbūt nesugeb?siu – karas daugel? aktyvavo, motyvavo daryti gera. Gaila, kad nebuvome tokie aktyvūs gyvendami taikos s?lygomis, bet, i? kitos pus?s, labai d?iaugiuosi visuotiniu ?moni? ?sitraukimu.

Kaip manote, ar tai – ilgalaikis procesas? Galbūt, jei karas u?sit?s ilgiau, nei galima ?sivaizduoti, visi pavargsime ir pama?u gr??ime ? savo priva?ius gyvenimus?

Jurgita Maciulevi?ien?: Dabartiniai ?vykiai aktyvavo neu?gijusias mūs? tautos karo, trem?i? ?aizdas. Suvienijo ne tik Ukrainos, bet ir Lietuvos ?mones – tai teikia vilties. Taip, mes jau du m?nesius gyvename karo ?e??lyje, ir nuovargis nei?vengiamas. Bet ?ia nor??iau prisiminti Ukrainos prezidento patar?jo Oleksijaus Arestovi?iaus ?od?ius: pasak jo, pirm? dien? euforija pra?jo – dabar prasideda metodi?kas, sud?tingas darbas. Karys prad?ioje b?ga tiek, kiek gali; v?liau, nepaisydamas nuovargio, b?ga tiek, kiek reikia. Manau, tai ?sid?m?tina ?inut? ir mums – valios pastangomis tur?sime pad?ti tiek, kiek bus reikalinga.

Sutinkant ukrainie?ius ir matant, kokie jie d?kingi lietuviams, akivaizdu, kad mūs? rodomas d?mesys, pasiaukojimas jiems yra labai svarbus. J? d?kingumas labai motyvuoja nesustoti. Kart? paklausti jie sutiko – jei Lietuvoje situacija būt? tokia, kokia ?iuo metu Ukrainoje, jie irgi pad?t?. Nes negali likti abejingas.

?inoma, kasdien kiekvienas kovojame vidin? kov? – pasiduoti nevil?iai ar ne, ar rinktis vilt?? Karas nesibaig? taip greitai, kaip tik?jom?s, tad laikui b?gant mūs? rankos gali prad?ti svirti. Matant ?iandien? Lietuvos ?moni? susivienijim?, pasiaukojim?, galima tarti: taip, dalis mūs? pavargs, pasitrauks, bet yra ?moni?, dar laukian?i? savo eil?s. ?ie ?mon?s pakeis tuos, kurie perdegs. Manau, kiekvienam i? mūs? ateis savas laikas.

Bo?ena Anu?kevi?: ?iuo klausimu diskutavome dar karo prad?ioje, dirbdami su savanori? s?ra?ais. Tuo metu i? prisijungusi? ?moni? gausos atrod?, kad gal?sime kiekvienam atvykusiam parūpinti po savanor?. Sulaukdavome lai?k?, kod?l dalis u?siregistravusi? ? VA ?Caritas“ dar n?ra ?veiklinti. Ta?iau, turint omenyje naujai prisijungusi? ?moni? mast?, natūralu, kad, siekiant atsiliepti ? kiekvieno norus, galimybes ir talentus savanoriauti, reikia laiko.

Matyt, kartais mūs? lūkestis yra būtent toks – ?ia ir dabar padaryti didel? darb?. Ta?iau tur?tume būti nuoseklūs. Vieni galbūt ?engs pirmus ?ingsnius, kiti tolesnius. Tai ugdo mumyse i?tverm? ir nuolankum?, savoti?kai u?grūdina. Natūralu, kad daliai mūs? karo naujienos bei savanori?ka veikla taps rutina. Bet tai jau s??in?s ir tik?jimo reikalas, kiek gal?sime u?merkti akis ir nematyti, kas vyksta greta. Tikiu, kad mes, vienas kit? papildydami ir palaikydami, ?stengsime i?laikyti pagalbos dvasi?.

Kalbant apie VA ?Caritas“ savanorius, kiekvienas turime savo komforto zon?. Būna, at?j?s naujokas sako – gal?siu pad?ti tik rūbus rū?iuoti, nors moka rus? kalb?, gal?t? vert?jauti. ?iuo laikotarpiu taip pat svarbu atrasti, k? geriausio galime i? sav?s i?spausti. Da?nai – ir i?mokti naujo, nebijoti pranokti savo rib?. Nepam?gin?s negali ?inoti, o kart? pam?gin?s negali sustoti.

 Pareng? Simona Dagyt?