Kun. R. Doveika. Gundomiems daug nuveikti svarbu laiku sustoti
?Laiko visuomet yra tiek pat. Tiek pat dien? metuose, valand? paroje ir sekund?i? minut?je. Ta?iau koks jo turinys? ?mogus jau?ia pagund? laik? ne praturtinti ar ?prasminti, o labai skubotai ir daug per j? nuveikti. Būtent tas ?reikia nuveikti“ paver?ia mus nelyginant tuo vilkeliu, kur? paleidai ir jis i? inercijos sukasi“, – sak? Vilniaus ?v. Juozapo parapijos klebonas kun. Ri?ardas Doveika.
Kuriantis pozityvius dalykus – neapsaugotas nuo perdegimo
Dvasininko teigimu, ?iuolaikinis ?mogus ?uoliuoja vis didesni? mokslini? atradim?, technini? inovacij? bei kit? pasiekim? link. Ta?iau tai sukelia ir neigiam? pasekmi?. Viena i? j? yra vartotoji?kumas. ?Jis skatina konkurencij? – turi būti pirmas, tobulas, daugiau vartoti, sukurti, i?naudoti, panaudoti, visur ?sitraukti, visk? i?m?ginti. Tai baigiasi perdegimo sindromu, kuris gali i?tikti ir ?uoliuojan?ius nuo vien? pozityvi? dalyk? prie kit?. Perdegti gali ir kunigai, ir vienuoliai“, – pa?ym?jo kun. Ri?ardas.
Nuolatinis vartojimas asmen?, pa?nekovo ?od?iai tariant, atbukina: ?Jam viskas tampa nebe?domu, niekas nebed?iugina, niekas nebeteikia d?iaugsmo ir prasm?s. Perdegimas atveria tam tikr? tu?tum?, pajuntama beprasmyb?. ?mogus ?itoje tu?tumoje neranda sav?s. Tuomet susiduriama su depresija, savi?udyb?mis, polinkiu ? psichotropinius dirgiklius – vaistus, alkohol?, narkotikus. Netur?damas tam tikr? vidini? atspirties ta?k? arba ?ranki?, kaip su tuo susitvarkyti, ?mogus apsigobia beprasmyb?s apsiaust?.“
Vilniaus ?v. Juozapo parapijos klebonas taip pat primin? ir karantino Lietuvoje patirt?. ?Pirmojo karantino metu visi labai d?iaug?m?s, m?gavom?s gal?dami būti kur? laik? i?traukti i? to ritmo, kuriuo gyvenome. Karantinui pasibaigus arba v?l gr??ome ? iki tol tur?t? ritm?, arba prad?jome visa tai atmesti, o tai ?m? kelti nauj? problem? – skyrybos, konfliktai, emocinis pervargimas, pyk?iai... Kai kuriems i? mūs? tai, tam tikra prasme, buvo gilumini?, per ilg? laikotarp? susiformavusi? skauduli? i?pūliavimo laikas.“
Kunigo teigimu, perdegimo patirtis sukelia psichologini? problem?, orumo ir savivert?s praradim?. ?mogus jau?ia ka?kur nesp?jantis, dvejoja padarytais pasirinkimais, ima sau priekai?tauti. ?Netur?dami ?ranki?, kuriuos gal?tume panaudoti kaip stabd?, daugelis ?moni? tiesiog plaukia pasroviui. Bet juk ?inome, kad pasroviui plaukia tik negyvos ?uvys“, – teig? pa?nekovas.
4 ?rankiai, leisiantys pasiekti poky?i?
Pirmuoju ?rankiu, leid?ian?iu atpa?inti kylan?ias problemas ir rasti jiems tinkam? sprendimo būd?, Vilniaus ?v. Juozapo parapijos klebonas ?vardijo dr?s? apsivilkti tiesa: ?Popie?ius Pranci?kus kvie?ia atsigr??ti ? praeit?, prisiminti, kas esame. Suprasti, kad esu kūrinys, ne pagamintas, bet sukurtas pagal Dievo paveiksl?, jo asmeni?kai nor?tas. Tai – kelion?s sav?s, savo supratimo link, ?rankis. Turiu nusileisti ? savo vidaus gelmes ir pasi?iūr?ti, kas esu.“
Antrasis ?rankis – tai santykiai. ?Vert?t? sav?s paklausti, ar tame skub?jime, kuris mane i?vargino, a? veikiau būdamas kartu su kitais ir d?l kit?? Ar, prie?ingai, konkuruodamas ir nustelbdamas kitus? Kiek sugeb?jau i?saugoti darn? santykiuose? Svarbu suprasti, kad kitas, esantis ?alia man?s, yra man ne konkurentas, ne prie?as ir ne tas, kur? man reikia nustelbti, u?go?ti, eliminuoti, bet lygiavertis mano gyvenimo pakeleivis. Kad bū?iau pa?iu savimi, man nereikia su niekuo konkuruoti“, – sak? kun. Ri?ardas.
Jis primin? apa?talo Pauliaus ?od?ius, sakydamas, kad vienintelis lenktyniavimas tarp krik??ioni? turi būti darant vienas kitam gerus darbus ir var?antis tarpusavio meile: ?Rūpestis vienas kitu yra tre?iasis ?rankis. Jis yra skirtas ne tam, kad kit? aptarnau?iau, ne tam, kad i? kito u?dirb?iau, kad kitas man būt? naudingas, ta?iau tam, kad apsispr?stume vienas u? kit?, suprastume, kad kitas turi teis? būti.“
Kaip ketvirt? ?rank? dvasininkas ?vardijo reikiamyb? nesupasaul?ti. ?Krik??ionio dr?sa nesupasaul?ti nerei?kia, kad reikia ka?k? atmesti, nustoti rūpintis pa?anga, kūryba, ekonomika, politika arba kitais dalykais. Nesupasaul?ti – tai rei?kia ? visa pa?velgti Dievo ?vilgsniu. Pa?velgti ne i? nieko negalin?io pakeisti asmens pozicij?, bet prisiminti, kad Dievas yra man dav?s ?ird?, dvi rankas, du plau?ius, turiu s?mon? ir prot?. Tod?l viskam, k? darau, turiu suteikti prasm?, kurti ir gyventi visavert? gyvenim?“, – pa?ym?jo jis ir pridūr?, kad i?vardyt? ?ranki? naudojimas suteikia ?mogui galimyb? ?iandieniniame skuban?iame pasaulyje i?saugoti ?irdies ramyb?.
Dvasinis gyvenimas – visa ko esm?
Rami? ?ird? lengviau i?laikyti besirūpinantiems savo dvasiniu gyvenimu. Tai jokiu būdu nerei?kia, kad tokiems ?mon?ms nekyla gr?smi? ?sitraukti ? skub?jimo, nerimo bei streso kupin? kasdienyb?s sūkur?, ta?iau jie turi daugiau galimybi? atpa?inti neigiamai gyvenim? veikian?ius veiksnius bei j? i?vengti. Vis d?lto, pa?ym?jo kun. Ri?ardas, nors krik??ionims gali būti lengviau i?vengti pasaulio vartotoji?kumo, jie gali susidurti su pagunda vartoti vadinamuosius pozityvius dalykus: ?Mes galime pavirsti sakramentiniais turistais, kurie tiesiog pradeda eiti nebe gilyn, bet platyn. ?iandien a? ?ia, rytoj – ten, ?iandien man tas ?domu, rytoj nebe?domu... Mes ir pozityvius dalykus galime diskredituoti.“
Dvasininkas sak? pastebintis, kad krik??ionys Ba?ny?i? tarsi paver?ia savo nuosavybe. ?Elgiam?s savo veiksmus pagr?sdami savo norais, nuomone, galia – a? esu klebonas, vienuolis ar bendruomen?s narys ir galiu spr?sti. Kai Ba?ny?ioje i? ?mes“ ir ?Dievo tauta“ atsiranda ?a?“, tuomet randasi nesusikalb?jim? ir nesusipratim?. Negaliu suprasti, kaip mes, krik??ionys katalikai, pasidav?me keistai pagundai skirstyti vieni kitus ? katalikus liberalus ir katalikus tradicionalistus, pa?angius katalikus ir katalikus atsilik?lius. Vien ?i? termin? egzistavimas arba sav?s priskyrimas vienai ar kitai ?i? pusi? jau yra veikimas prie? Ba?ny?i? ir Ba?ny?ios Kūno draskymas“, – teig? kun. Ri?ardas.
Vietoje dialogo – vadinamoji atmetimo kultūra?
Dvasininko teigimu, katalikai ?iandien tur?t? sav?s paklausti – ar a? jau?iu kartu su Ba?ny?ia? Ar ? pasaulio rei?kinius ?velgiu su Ba?ny?ia? ?Kiekvienas asmeni?kai klystame ir suklystame. Bet Dievo tauta neklysta. Ne veltui popie?ius Pranci?kus mus ?veda ? labai gili? patirt? – sinodo keli?, sinodi?kum?, kurie, atrodo, daugel? labiau sutrikdo, nei teikia ?inojim?, kaip reik?t? elgtis. Tai rei?kia, kad kiekvieno mūs? gyvenime kalba ir veikia ?ventoji Dvasia, kiekvieno mūs? gyvenimas yra persmelktas Trejyb?s sl?pinio.
Paklauskim sav?s, kiek a? i?lieku vieningas su visuotine Dievo tauta, su Dievo Ba?ny?ia? Nes, jei esu ?mogi?kas, tai ir mano Ba?ny?ia bus ?mogi?ka, ir ?eima, darbo vieta, santykiai bus ?mogi?ki. Kiekvienas turime akinius, pro kuriuos ?iūrime ? mus supan?i? aplink?. Vieniems patinka ?velgti ?viesoje, bet yra toki?, kuriems patinka tik ?e??liai“, – pa?ym?jo pa?nekovas.
Pasak jo, ?iandien vis da?niau galima pasteb?ti situacij?, kai tarytum vaik?tome peilio a?menimis ir nebesivarginame puosel?ti dialogo kultūros. ?Nebematome joje naudos, gro?io ir ateities. ?iandien pasirenkamas kitas kelias – vadinamoji atmetimo kultūra. ?iandien nebereikia vargintis u?megzti dialog?, daug papras?iau atmesti – nebedraugauti, u?blokuoti socialiniuose tinkluose, gatv?je praeiti pro ?al? tarytum kito nepastebint, susikurti savo burbul?. ?iandienos besiformuojan?i? burbul? visuomen? jau yra labai pavojing? rei?kini? ?enklas, kuriame slypi gilūs visuomen?s nesutarimo pavojai, bet, neduok Dieve, kad atsirast? kam nors pagunda formuoti burbul? Ba?ny?i? arba jei Ba?ny?ioje prigyt? toji atmetimo kultūra...
(Au?ra ?ebatoriūt? / Vatican News)
