COVID-19 ?idinyje savanoriav? pa?v?stieji: ?Daryti ?iek tiek daugiau, nei būtina“
Dievo Apvaizdos seser? vienuolijos s. Toma Zareckait? pasakoja jau kuris laikas i?gyvenusi gyvo, nenugludinto tik?jimo tro?kim?. At?jus pandemijos laikotarpiui, ?is jausmas neapleido: ?Man vis kildavo min?i?, o k? dary?iau, jeigu reik?t? savanori?? Kas turi eiti ? tas pirm?sias gretas, jeigu ne pa?v?stieji ir jauni ?mon?s? Atsimenu, kai su ses?mis tur?jome vien? i? rekreacij?, lyg ir smagu, viskas gerai, bet viduje tarsi – palauk, ?iuo metu a? ?aid?iu stalo ?aidimus, o ka?kur ligonin?se medikai yra pervarg?, trūksta pagalbos, ?mon?s mir?ta“. S. Toma Zareckait? sako supratusi, kad, nors jos noviciato laikotarpis jau yra besibaigi?s, bet galimyb? i?vykti savanoriauti buvo nedidel?. Vis d?lto, patik?jusi situacij? Dievo Apvaizdai, ji netik?tai gavo vienuolijos vyresniosios leidim? ir tuomet su?inojo, kad Marijampol?s ?v?. Marijos globos namuose yra laukiama nedelsiant: ?Po keturi? valand?, susikrovusi mant?, i?va?iavau. Tai buvo labai keista – ?okas ir tikrumas vienu metu. Tikrumas, kad noriu ten va?iuoti, kad tai yra kvietimas i? Dievo“, – sak? ji.
Tuo tarpu j?zuitas Lukas Ambraziejus teig?, kad jo atvykim? laim?jo gera seser? komunikacija feisbuko tinkle. Būtent ten pamat?s Vargdieni? seser? kreipim?si, jis pasiūl? savo pagalb?. ?Kartais būna, kad pa??stami dalykai nu?vinta naujoje ?viesoje. ?mon?s meld?iasi ?T?ve mūs?“ kiekvien? dien?, kiekvien? ?v. Mi?i? metu. Staiga, po penkiasde?imties met?, ka?kas atsitinka, kad ?od?iai ?Teesie Tavo valia“ staiga nuskamba kitaip ir suvoki, k? jie rei?kia. Man buvo pana?iai“, – dalijosi Lukas Ambraziejus, SJ. Jis sako besistengiantis gyvenanti ignaci?ka nuostata eiti ? paribius. O ?i Marijampol?s ?v?. Marijos globos nam? situacija suteik? galimyb? konkre?iam vyksmui pagal kasdien jo, kaip vienuolio, ugdomas vertybes: ?Ka?kuriuo metu man tiesiog toptel?jo ?iūrint ?inias, kaip viskas kas dien? blog?ja. Galvoju, turi būti ka?koks būdas ?? laik? i?gyventi, kad jis teikt? daugiau pilnatv?s. Kod?l ne?mus ir nepara?ius seserims?“ Po savait?s sulauk?s atsakymo, kad globos namuose yra laukiamas kaip galima grei?iau, jau kit? dien? Lukas Ambraziejus, SJ, juose prad?jo savo tarnyst?. Pasak pa?nekovo, v?luojantis atsakymas ? lai?k? tik parod?, kad darbas Marijampol?s ?v?. Marijos globos namuose buvo toks intensyvus, kad perskaityti lai?k? personalui ir savanoriams tiesiog nebuvo kada: ?Tai man buvo ne prie?astis suvokti, kad esu nesvarbus, bet kaip tik – labai svarbus, labai reikia, kad grei?iau va?iuo?iau tenai“, – sak? jis.
Savanoryst?s prad?ia, pasak novicijos Tomos Ievos Zareckait?s, nebuvo lengva: reik?jo greitai susiorientuoti, nes mokytis tiesiog nebuvo nei laiko, nei t?, kas gal?t? mokyti. Tod?l pirmosios savanoryst?s valandos buvo kelian?ios daugiausiai nerimo, o kartu ir ?spūd?i?: ?Pamatai, kad ?ia pat ?kovidinis“ skyrius, ant kurio dur? u?ra?as ?Karantinas. Eiti draud?iama“. Atsimenu, pirm? vakar? pama?iau ateinan?ius ?mones su skafandrais, saugos priemon?mis. Akys dar?si didel?s – ir kaip reik?s tai u?sid?ti, kaip i?būti vis? dien??“, – dalijosi pa?nekov?. Ji juokiasi, sakydama, kad i? prad?i? ne visai jauku būdavo praeiti pro kambarius, kuriuose gyveno sergantieji COVID-19 liga, apie kuri? pastaruoju metu taip da?nai girdime. ?Paskui ateina kita diena ir supranti, kad eini pro tas pa?ias palatas, v?liau ? jas reik?jo ir ?eiti, bet tai jau nebek?l? jokios baim?s. Susigyveni su esama situacija, j? priimi, supranti, kad turi per j? pereiti ir baim?s nebelieka“, – teig? s. Toma Zareckait?. Paklausta, ar nek?l? nerimo tai, kad, savanoriaudama COVID ?idinyje, ji gal?jo u?sikr?sti ir pati, pa?nekov? sak?: ?Kad galiu u?sikr?sti, nelabai tam skyriau d?mesio. Manyje buvo Dievo dovanota ramyb? – tu darai tai, k? turi daryti, ir net blogiausio scenarijaus atveju mano s??in?je d?l ?io pasirinkimo ramu.“
Anot pa?nekov?, savanoriaujan?i?j? skai?ius globos namuose nuolat kito. Daugiausiai savanori? dirbo kritiniu laiku, kai did?ioji darbuotoj? dalis sirgo arba tur?jo izoliuotis d?l kontakto su sirgusiais. V?liau, jiems gr??tant ? darb?, savanori? pagalbos ?m? reik?ti vis ma?iau. ?Marijampol?je buvome dviese viename auk?te, kur yra apie de?imt ligoni?. O Utenoje buvo ?iek tiek daugiau, mes buvome keturiese keturiasde?im?iai ligoni?. Ten buvo dvigubai didesnis krūvis ir situacija ?iek tiek ekstremalesn?“, – sak? Lukas Ambraziejus, po savanoryst?s Marijampol?je ir saviizoliacijos laikotarpio vyk?s pad?ti ? Utenos socialin?s globos namus. J?zuitas teig?, kad slauga yra ritmingas darbas, turintis konkre?ius etapus: dalinti maist?, maitinti, rūpintis globos nam? gyventoj? higiena, temperatūros matavimu, patalp? ?vara, bud?ti nakt? ir kt. Tod?l per tarnyst?s laikotarp? bene prie vis? ?i? darb? ir savanoriaujantiems pa?v?stojo gyvenimo atstovams teko prisid?ti. Kaip pasteb?jo Dievo Apvaizdos seser? vienuolijos sesuo, ?nebūtinai tu visk? moki daryti, da?niau nemoki, bet eini, darai ir pavyksta“. Anot jos, tai buvo bendryst?s ir vienijimosi laikas, parod?s, kaip svarbu būti atviram tam, kas vyksta, ir atsiliepti ? Dievo kvietim? būtent tuo laiku, kuriuo gyveni.
Paklausta, kokios nuotaikos vyrauja tarp globos nam? gyventoj?, s. Toma Zareckait? sak?: ?Globos namuose gyvenimas tiesiog eina toliau. Galbūt sunkiau yra tai, kad mes esame su apsauginiais kostiumais, respiratoriais ir mūs? veid? nesimato. ?is apribotas ry?io, santykio kūrimas buvo rimtas i??ūkis. Kadangi darbuotoj? nebuvo tiek, kiek būna ?prastai, da?nai nelikdavo laiko bendrauti su seneliais. To vis tiek jiems reikia, nesvarbu, kad karantinas“. Savanoryst?s metu, pasak pa?nekov?s, teko susidurti ir su ?i? globos nam? gyventoj? netektimis: ?Ma?iau tai, kas mane anks?iau labai, labai baugino, – mirt?, agonij?. Bet a? buvau visi?kai u?tikrinta, kad jie keliauja ten, kur jiems bus geriau, – ? Am?inojo T?vo namus, ir mirtis n?ra tokia baisi, kaip man atrod?. Ji daug natūralesn?. Tiesiog galima paglostyti seneliui galv? ar palaikyti u? rankos, pabud?ti ?alia meld?iantis u? j?... Tai buvo retos akimirkos, bet jas tikrai branginu. Nors tuomet susidūriau su ?mogaus būties trapumu, bet taip pat ir su viltimi bei paguoda Kristuje“, – sak? ji.
Savanoryst?s laikotarpio metu j?zuitas Lukas Ambraziejus d?iaug?si tur?j?s galimyb? pamin?ti savo gimimo dien?: ?Tur?jau d?iaugsmo gruod?io 15-?j? savo gimtadien? ?v?sti Marijampol?je. Tikrai, nuo?ird?iai sakau – d?iaugsmo, nes jau?iau, kad esu ten, kur man?s reikia. Tuo i?rei?kiu savo gimimo prie?ast?, juk esu gim?s tam, kad bū?iau ten, kur man?s reikia“, – sak? jis ir dalijosi savanoryst?s d?ka jaut?sis visos – slaugytoj?, gydytoj?, ligoni? – grup?s, ne?an?ios ?io laikotarpio sunkumus, dalimi. O taip pat jis pats daug i?moko i? ?moni?, kuriais tur?jo galimyb? rūpintis. ?Jie yra mokytojai, nes jie atskleid?ia, kas yra ?mogus be dvasini? kauki?. Pagalvojau, o jeigu a? bū?iau toks be kauki?, kaip jie? Kaip a? jaus?iausi? Ir ar kartais tas ?mogus, kuris guli sukaustytas, bet esantis toks, koks yra, be kauk?s, negali būti laimingesnis u? mane, kuris visur laksto ir bando visiems ka?k? ?rodyti savo aktyviu gyvenimu? Suvokimas, kad tie ?mon?s n?ra labai jau kitokie nei a?, tik tarsi per padidinam?j? stikl? i?ry?kina tai, kas vyksta mano paties viduje. A? ?iūr?jau ? juos ir mokiausi nuo?irdumo, atvirumo, nesislapstymo nuo sav?s paties. Du dalykai – atvirumas ir solidarumas – mane, kaip krik??ion? ir kaip vienuol?, sustiprino mano tik?jime ir paaugino dvasiniame gyvenime“, – sak? jis.
Pokalbiui besibaigiant Lukas Ambraziejus, SJ primin?, kad Kristus yra tas, kuris solidarizuojasi su ?mon?mis, – nusileid?ia ? j? ribotum? ir prisiima j? kaip savo. Taip pat prisiima ir ?mogaus nuod?m? ir su ja mir?ta: ?Dievas yra solidarumo Dievas. Ir solidarizuotis su kitais yra esminis krik??ionio bruo?as“, – sak? jis ir pasteb?jo, kad, nors ?iuo metu galiojan?i? valstyb?je suvar?ym? nebuvimas ir gal?t? palengvinti kasdien? gyvenim?, ta?iau grei?iausiai tai vykt? pa?eid?iam? visuomen?s grupi? rizikos s?skaita. Be to, tuo pat metu didintume ir taip didel? ligonini? bei jose dirban?io personalo apkrov?. Pasak pa?nekovo, ?iuo metu kiekvienas krik??ionis tur?t? ie?koti ne būd?, kaip gal?t? lengviau praslysti pro ?i? situacij?, bet kaip gal?t? labiau solidarizuotis su kitais, kuriems sekasi sunkiau. ??itas laikas tik i?ry?kina, kad ?mon?ms reikia vienas kito. Pagalba vieni kitiems tai yra būdas, kuriuo mes galime būti kartu. Pad?ti ka?kuo, kuo galiu. Daryti ?iek tiek daugiau, nei būtina d?l kito. Ar tai būtinai savanoryst?? Tegul kiekvienas su Dievo pagalba pats nusprend?ia.“
(Au?ra ?ebatoriūt? / VaticanNews)
