杏MAP导航

Malda yra toks tarytum savaime suprantamas, ?prastas dalykas, kad da?nai net ir neskiriame daug d?mesio jos analizavimui. Ta?iau galima pasteb?ti, kad jau dykumos t?vai mald? ?vardijo kaip mū?? iki paskutinio atodūsio. Kod?l melstis ne visuomet yra paprasta ir lengva?

?mon?s kartais i? ties? ne?ino, kaip melstis, ir jiems reikia toki? paprast?, konkre?i? patarim? maldai. Jeigu prad?si nuo dykumos t?v? patirties: ?malda – did?iul? kova“, ?labai sunku“, ?iki paskutinio atodūsio“, tai jie [?mon?s] sakys: ?Jeigu jiems taip sunku, tai mums i?vis ne?manoma“. Norisi akcentuoti ne kov?, bet paguod? maldoje. Ir pats J?zus yra pasak?s: ?Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prisl?gti, – a? jus atgaivinsiu. Nes a? romus ir nuolankios ?irdies“. Atrodo, toks pakvietimas atsako ? klausim?: ?Kam eiti?“. ?Nes a? jus atgaivinsiu“. Aprei?kimo knygoje randame J?zaus ?od?ius: ??tai a? stoviu prie dur? ir beld?iu. Jei kas i?girs mano bals?, atidarys duris, a? pas j? ateisiu ir vakarieniausiu su juo“.

?iandienos ?mogus daugiau kovoja ie?kodamas laiko maldai. Mane dvasios t?vas yra i?mok?s tokios maldel?s: ?J?zau, tu myli mane, a? pasitikiu tavimi“. Jeigu tu melsies kiekvien? dien?, pavyzd?iui, ryte ir vakare sukalb?si ?Sveika, Marija“, tai tavo visa diena bus su malda. Ba?ny?ios ?vent?j? gyvenimuose mes t? randame, ?v. Pilypas Neris labai praktikuodavo str?lines maldeles ir man asmeni?kai jos patinka. Tuomet mes galime vis? dien? nuspalvinti tokiomis maldel?mis. Vienas kunigas pasakojo, kad susitik?s su kitu ?mogumi meld?iasi be ?od?i?. Sako, a? truput? nurimstu ir leid?iu, kad pro mūs? pokalb? praeit? Marija. Ir praeidama ji palieka ?velnum?, ramyb?, J?zaus kvap?.

Kokia tur?t? būti maldos siekiamyb?? Kaip ?inoti, ar meld?iuosi teisingai?

Maldos siekiamyb?, ko gero, būt? tokia, kas ir J?zui buvo svarbu, – ?a? ir T?vas esame viena“. Mūs? maldos siekiamyb? – vienyb? su Dievu. Ir k? bedarytume, mes esame kartu. Tada mes  ne tik esame kartu, bet paskui gali pildytis ir J?zaus pasakyti ?od?iai: ?Kas mane tiki, darys darbus, kuriuos a? darau, ir u? juos didesnius“. Jeigu mes esame viena, tai jau kartu galime daryti tokius darbus. J?zus yra pasak?s: ?Nuo man?s atsiskyr? negalite nieko nuveikti“. Mes perkei?iame dar kitaip, teigiamai: ?Su manimi susivienij?, jūs galite visk? nuveikti“. Kai did?ioji maldos mokytoja Teres? Aviliet? pasiek? toki? vienyb? su J?zumi, tada J?zus pasak?: ?Tu rūpinkis mano reikalais, a? rūpinsiuosi tavo reikalais“. Arba Arso klebonas yra gra?iai pasak?s: ?Siekiamyb?, kad mūs? ?irdies da?nis atitikt? Dievo, J?zaus da?n?. Kai a? nebegal?siu kartoti: ?J?zau, myliu tave“, tegul mano ?irdies dū?iai t? sako“.

Teisinga malda – tai atverta ?irdis. A? liūd?iu? J?zau, man liūdna. A? d?iaugiuosi? J?zau, a?iū Tau. A? sunerim?s? J?zau, negaliu susikaupti, esu i?sibla?k?s. Mums atrodyt?, kad nei pasimeld?iau, nei ramyb?s gavau. Bet tai buvo malda. Jeigu jau ateiname iki maldos, ji jau Vie?paties priimta. Būna, kad tikrai ?mon?s analizuoja, sako, kalb?jau ro?in?, i?sibla?kiau melsdamasis. Bet tu jau skyrei laik?, jau tur?jai intencij?, tro?kim? melstis. ?v. Teres?l? yra pasakiusi: ?Tro?kimas melstis – jau malda“. Skyrei laik?, nesijaudink, daryk darbus ir matysi, kad gavai malon? ir veiki vienyb?je su J?zumi.

Vis d?lto neretai galima i?girsti ir tok? pasvarstym?: jeigu viskas Dievo rankose, tai koks tikslas melstis?

Jeigu galvotume, kad nuo mūs? niekas nepriklauso, tai priklauso bent pad?koti. Bet, ko gero, yra daug toki? moment?, kai mes gal?jome pra?yti, i?pra?yti: ?Duok, Dieve, dvasios, duok ramyb?s, duok kantryb?s“. Jis pats labai ai?kiai pasak?: ?Pra?ykite ir gausite“.

Kitas dalykas: pa?iūr?kim, ?eimoje t?tis, mama augina vaiku?ius ir yra pasireng? juos nuostabiai u?auginti, i?leisti ? studijas... Bet tas santykis n?ra kaip ?eimininko, kuris surikiuoja vis? gyvenim?. Be viso ?ito yra daug gra?i? dalyk?: pokalbiai, bendryst?, pad?ka, atsipra?ymas, prisiglaudimas, meil?s gavimas. Taip pat yra ir mums toje kelion?je. N?ra taip, kad Dievas tik s?kmingai nutiesia mūs? keli?, jis suteikia mums ir galimyb? gauti meil?s, pa?inti veid? ir ?ird? to, kurio rankose esame.

Metus praleidote Prancūzijoje, Notre Dame de Vie institute, kurio ?kūr?jas t?vas Kūdik?lio J?zaus Marija Eugenijus. Kokia ten ?gyta patirtimi gal?tum?te pasidalinti? Ko i?mokote ir k? pritaik?te maldos gyvenime?

Teko institute tur?ti ?abo metus, galima sakyti, dvasin?s formacijos metus ir prisiliesti prie to, kas brangu karmelitams. Pirmiausia, kas mane su?av?jo ten nuvykus, tai besimeld?iantys ?mon?s ir kunigai (juokiasi). Tikrai nuo?ird?iai besimeld?iantys, tai gra?us pavyzdys.

Ten gavau laisv?s maldoje dovan?. Metodai – gerai, ka?kuriuo metu j? reik?jo ir jie pad?jo. Ta?iau ten buvo duota laisv? maldoje naudoti visk?, kas padeda susitikti su Dievu. Tokia laisv? dav? galimyb? atsipalaiduoti ir ne visk? maldoje daryti pa?iam. ?inoma, labai svarbu paskaityti, susikaupti, rasti viet?, bet svarbu ir leisti veikti Dievui. ?v. Teres? pateikia labai nuostab? pavyzd? – leido Dievui veikti tiek, kad ji miegodavo, o Dievas veikdavo. Nereikia piktnaud?iauti, bet Dievas savo vaikui ir miegan?iam ? ki?en? ?deda saldaini?. Ir savo malon? gali ?d?ti.

Taip pat mokiausi nei?sig?sti sunkum?. Karmelit? ?ventieji, kurie patyr? sunkum?, nuskaistinim? ?vardija kaip teigiam? dalyk?, per tai Dievas nuvalo mus ir mes kei?iam?s.

A?iū u? pokalb?.

(Au?ra ?ebatoriūt? / VaticanNews)