Visad skrajojantis Giovanni
Benedetta Capelli – Vatikano Miesto Valstyb?
?Vakar buvo t?vo diena. Ryte mane ?irdingai pasveikino mano dukterys, ta?iau vis? dien? mintys krypo link mano sūnaus Giovanni. Gr???s namo, nu?jau pa?iūr?ti jo daikt?, niekada to nedariau nuo tada, kai jo neb?ra, taip radau jo draug? sveikinim? atvirukus, nuotraukas, mylimos komandos ?enkliukus... ir staiga mano rankose atsidūr? ranka ra?ytas lapas, kuris prasid?jo ?od?iais: ?Brangus T?ti“… Taip ra?o Massimo Raimondi, vyras ?velniomis akimis, vienas t?, kurie visada būna savo vietoje ir kalba tik jei j? klausiama, veiklos vyras, kurio gyvenimas – tai ?viesus tylaus veikimo, tarnyst?s meilei, nuolatinio d?kojimo Dievui liudijimas. Ilgus metus jis dirba Romos Caritas, tame skyriuje, kur? pernai gruod? aplank? popie?ius Pranci?kus. Massimo kalba l?tai, visk? apsvarstydamas, nes ?ino, kad ?od?iai turi vert?, ir tod?l, patik?jus 贵补肠别产辞辞办’耻颈 pasakojim? apie toki? ypating? dien?, jie ?gauna gili? prasm?.
Lai?kas
Buvo 2019 –?j? kovo 20-oji, nuo Giovanni mirties prab?g? 7 metai. Massimo ir Anna, jo ?mona, kuri netik?tai rado paguod? dirbdama su vaikais mokykloje, gyvena kasdien? gyvenim?, piln? ?sipareigojim?, pad?dami dukterims Antonellai ir Alessandrai, kartu dalyvauja Mi?iose. Giovanni vis tiek ?alia, mintyse, draug? prisiminimuose, su kuriais ?eima bir?elio 23 d., per ?v. Jono ?vent?, visada valgo pic?, keldami tost? u? ?Botag?“ (Frusta), kaip j? buvo pravadin?. ?alia yra ir lai?kas, kur? Massimo randa po tiek met?.
?Brangus T?ti, ?inau, kad tau atrodo keistai, ta?iau tai a?, Giovanni, ra?au tau ?? lai?k?. Kaskart, kai mūs? ?eima susidurdavo su sunkumais, kaltindavai save, ta?iau galbūt niekada nepasteb?jai, kiek gero padarei, gal??iau tau tai i?vardinti, tik tam prireikt? viso dienora??io…“
?T?ti, stabtel?k ir pagalvok“
Massimui tai kaip ?aibas i? giedro dangaus, b?gdamas akimis per to lai?ko eilutes, jis perm?sto savo gyvenim?. Giovanni pasakoja apie ?eimos parduotuv?s ?lugim?, ?situacij?, kur? būt? bet k? sugniu?d?iusi“, ta?iau ir apie t?vo sugeb?jim? suteikti ?eimai namus. ?Ar tu kada stabtel?jai ir susim?stei apie tai, k? sukūrei po to?“ – klausia Giovanni. ?Nepaisant sunkios situacijos, tik?jai savo idealais“. Tik?jimas Dievo meile, pasitik?jimas Apvaizda, pasitik?jimas kitiems ir pagarba jiems, net jei jie tav?s negerbia, kit? pri?mimas, globa t?, kurie neturi ?eimos. Danieliui, berniukui, kurio mama kal?jo, Massimo, Anna, Giovanni, Antonella ir Alessandra tapo jo itali?ka ?eima. Massimo pasakoja: ?Vien? dien? man paskambino Rebibijos kal?jimo kapelionas – ten savanoriavau. Jis man?s papra?? palyd?ti berniuk? ? susitikim? su jo mama. Kiekvien? ?e?tadien? eidavau jo pasiimti ? seser? vienuoli? bendruomen?, kurios j? buvo priglaud?, ir parlyd?davau atgal; supratau, kad jam reik?jo kai ko daugiau“. I? prad?i? Danielius lieka kelioms valandoms pa?aisti Massimo namuose su jo vaikais, v?liau kartais lieka pernakvoti, kol galiausiai ?eimai suteikiama laikina vaiko globa. ?iandien Danielius jau suaug?s vyras, turintis vaik?, gyvenantis toli, ta?iau jo ?irdis Romoje, ?si?aknijusi Raimond?i? namuose.
Nesi nevyk?lis
?Kod?l visa tai? Kod?l vis nesiseka?“ – tai klausimas, kur? Massimo da?nai kartoja. U?duoda j? sau, kai neturi darbo, kai vyksta ? Mozambik? ir mato tiek skurdo, kai atsikelia 4 val. ryto, kad po Romos restoranus i?ve?iot? vyn?, kai svyruoja tik?jimas. Giovanni randa paprast? atsakym?. ?O galbūt tod?l, kad viduje turi toki? stipryb?, su kuria gali priversti susitvarkyti vis? pasaul?!“ ?tai tokia tiesa. Tai ta geroji siela, kuri, i?gyvendama asmeninius sunkumus, nenustoja pad?ti kitiems, pasiūlydama jiems tai, kas dar liko, tai u?sispyr?s pasitik?jimas Apvaizda, kuris atveria duris ? nauj? darb?, i? prad?i? – Viloje Glori, paskui – Caritas.
Dievas, kuris mane myli
Liga u?klumpa netik?tai. Vien? ryt? prabud?s Giovanni nebegali paeiti. Taip prasideda diagnozi?, ligonini?, klausim?, neturin?i? atsakym?, kelias. I? to laikotarpio lieka did?iul? broliui atsidavusi? seser? meil?, stipryb? ?sitverti ? kry?i?, i?likti vieninga ?eima. ?Giovannio mirtis tik?jimo d?ka mus sutelk?. Tam, kuris laidotuvi? dien? man sak?, kad tai – Vie?paties si?stas i?bandymas, atsakiau – tai ne?manoma, nes Vie?pat? labai myl?jau ir myliu, T?vas, kuris man daugyb? kart? pad?jo, negal?jo atimti i? man?s sūnaus“.
Jis su mumis
?Esu tikras, kad jis danguje ir mūs? laukia. Ta?iau jau?iu j? gyv?, matau j? virtuv?je, balkone, sutinku betvarkydamas g?les.“ Giovanni skraido kaip erelis, Giovanni myl?tos Lacijaus komandos simbolis. Jis skraido, u?pildo j? pa?inojusi? gyvenimus, ?ypsosi labiau nei bet kada ?velgdamas ? Nicolas, prie? por? m?nesi? gimus? sūn?n?: niekada nemir?tan?io gyvenimo dabartis ir ateitis.
?Brangus t?ti, sakau tau i? visos ?irdies – jei ?ia yra nugal?tojas, tai esi tu.“
Tai buvo gra?iausia dovana, at?jusi i? dangaus, apie koki? tik t?vas gal?t? svajoti, ra?o Massimo.
