Pranci?konas kare
Silvonei Protz
?iūrint televizijos ?inias, klausantis radijo ar skaitant laikra??ius atrodo, kad karas Sirijoje baig?si. ?iniasklaida apie j? beveik nebekalba. D?l to apgailestauja kunigas Firas Lufti, ?ventosios ?em?s pranci?konas, siras, labai prisiri??s prie savo ?em?s, lik?s joje visus karo metus. ?Tiesa, kad kai kuriose zonose kovos baig?si, ta?iau turime nepamir?ti, kad karas t?s?si devynerius metus. Vyko masinis naikinimas, sugriauti namai, i?tisi kvartalai, ba?ny?ios, visa tai reikia atstatyti. Pus?s gyventoj? – prie? kar? j? buvo 23 milijonai – neb?ra, nes jie mir?, pab?go, buvo perkelti.”
Taip kunigas Firas pasakoja apie dabartin? situacij? ?alyje, kur gyvenimas labai sunkus. Demografija ir ekonomika parklupdytos ant keli?. Jaunimas i?vyko. Vaikai ir moterys, kurie liko ar gyvena pab?g?li? stovyklose, ken?ia nuo gili? psichologini? traum?. Ekonomin?s sankcijos, embargas, kur? Vakarai atnaujina Sirijos at?vilgiu, tik?damiesi paveikti karo iniciatorius, i? ties? kenkia tik normaliems ?mon?ms – nekaltiesiems, vaikams ir skurd?iausiems. Tad vyksta kova u? i?gyvenim?, kova su skurdu.
?Viskas apleista”, – pasakoja kunigas Firas, – ?nors did?ioji dalis teritorijos buvo i?laisvinta nuo d?ihadist?, atvykusi? i? viso pasaulio, daugiau nei 60 ?ali?. Lik? fundamentalistai susirinko ? Idlibo zon?, paskutin? tvirtov?. Tai – svetim?aliai, kuri? nenori ?sileisti j? ?alys“. Pranci?konas pastebi, kad karas Sirijoje, deja, tapo tarptautini? interes? tikslu. Tai neb?ra kova su re?imu, u? demokratij?, ?od?io laisv?, ta?iau tarptautinis karas, kuris ?trauk? rusus, amerikie?ius, europie?ius, Iran?, Turkij?, Arabijos pusiasalio ?alis. Kunigas Firas ?? kar? vadina cunamiu, kuris nu?lav? visk?. ?Sirija tebekraujuoja“, – sako jis. ?Sirija tebelaukia i?gelb?jimo, ar tiksliau – i?minting? ?moni? ?siki?imo, kurie ?sipareigot? atkurti taik?“. Neseniai vienas jaunuolis jam sak? nebetur?s j?g? kovoti, kad jau nebegyvena, o tik m?gina i?gyventi, nebepakeldamas aki? ? horizont?.
Kunigas Firas niekad nepasidav? – kaip Ba?ny?ios atstovas, kaip pranci?konas. ?inoma, buvo moment?, kai, atrod?, kad viskas sugrius ir kad neb?ra k? daryti. Ta?iau pranci?koni?ka ?irdis neleid?ia trauktis, ir jis ?m?si ie?koti sprendim?. ?Kaip galima pad?ti mano tautai?“ – t? klausim? jis da?nai k?l?. Pasaulio pranci?kon? bendruomen? veik? aktyviai. Solidarumo, geradari? d?ka buvo i?dalinti maisto, vandens daviniai, nes būtent j? karo metu da?niausiai ima greitai trūkti. Buvo paskirstyti ir finansai remti mikro projektams, pad?ti jaunoms sir? ?eimoms. ?Tokie projektai – tai liudijimas, kad Vie?pats padeda.“
?ios dramos akivaizdoje kunigas Firas prisiliet? prie Dievo buvimo ypatingu būdu, Ba?ny?ia visada buvo ?alia ken?ian?i? ?moni?. Kai kurie kunigai buvo priversti trauktis, ta?iau dauguma vyskup?, kunig?, vienuoli? apsisprend? likti Sirijoje. Jis pasakoja apie du pranci?konus, gyvenan?ius ?iaur?je, ?alia Turkijos sienos, netoli Antiochijos. Ta zona kontroliuojama ne Asado, bet d?ihadist?. K? jie ten veikia? Saugo ma?? likusi? krik??ioni? kaimen?. Du vienuoliai ir apie 200 krik??ioni?, kurie pakelia sunkumus, kad t?st? 2000 met? trunkan?i? krik??ionyb?s istorij?, Antiochijos istorij?, kur krik??ionys pirm? kart? prisi?m? garbing? titul? ?Kristaus sek?jai“.
Jie ir ?iandien ten, nepaisant tūkstan?i? sunkum?, tebeliudija Kristaus meil? – gailestingo, romaus, besigailin?io ?ios ma?os kaimen?s.
V?l pamatyti vaik? ?ypsen?
Sirijoje vykdomi du vaikams skirti projektai. Alepe rengiamas meno terapijos projektas, kur specialist? grup? padeda vaikams gyti nuo i?gyvent? gili? psichologini? traum?. Tai centras, kur vyksta muzikos, sporto u?si?mimai, vaikai gali ?aisti, lankyti basein?, mokytis – anks?iau bijodavo i?eiti i? nam?, kad nebūt? nu?udyti. Vasar? tūkstantis vaik? lank? ?? centr?, jiems specialistai band? pad?ti v?l atrasti j? gyvenimo prasm?.
Alepe vykdomas ir kitas ?domus projektas. Miesto rytuose gyvena tik musulmonai. Per kar? j? ?emes u??m? d?ihadistai, okupavo j? namus, kankino juos, vaikus ?ud?, moteris prievartavo. Vaikai mat? visus ?iaurumus, ?udynes. Kunigas pasakoja apie prievartines santuokas, kai sir? moterys per prievart? tapdavo d?ihadist? ?monomis, i? t? s?jung? gim? vaikai, jie nebuvo oficialiai ?registruoti, j? ne?trauk? ? gyventoj? s?ra?us. Jie gyvena, ta?iau teisi?kai j? n?ra. Kai d?ihadistai paliko Alep? 2017 m., kunigas Firas mat? baisi? situacij?: 4–5 met? vaikai, gyvenantys su mama ar senele, nes t?v? neb?ra. Kai kurie palikti patys sau, nelank? mokyklos. Jau nekalbant apie baim?, siaubus, kuriuos jiems teko i?gyventi per kar?.
Buvo sukurti du centrai, kiekviename j? po 500 vaik? nuo 3 iki 16 met? am?iaus, jiems pritaikyta programa, jau veikusi ?alia vienuolyno Alepe – ??ventosios ?em?s“ koled?e. ?ie du centrai gim? i? draugyst?s su musulmon? pasauliu: ?Alepo muftijus yra geras mūs? draugas, su Sirijos lotyn? apeig? apa?taliniu vikaru jo draugyst? u?simezg? jau prie? kar?, per kar? tvirt?jo. Ir pirmasis jos vaisius buvo glaudus bendradarbiavimas i?saugant ?i? vaik? tyrum?“. ?is projektas, vykdomas kartu su musulmonais, labai svarbus kunigui Firui. Tai suteikia prasm? gyvenimui, liudija, kad niekada ne per v?lu veikti ir daryti gera. Pasak kunigo Firo, dialogas vyksta – dirbant kartu, sur?mus pe?ius jis gimsta ?irdyje. Taip mezgasi tikras Sirijos atstatymas“. Atstatymas, kuris rei?kia ne tik pastat?, ?alies atstatym?, ta?iau ir ?mogi?kumo atkūrim? asmens viduje.
Sirija kaip misija
Paklausus, kod?l kunigas Firas liko Sirijoje, jis atsiliepia: ?Nes esu pranci?konas, nes tikiu, ir kai Vie?pats mane sutv?r?, sutv?r? misijai – būti Jo veidu, Jo rankomis, Jo kojomis, skelbti Ger?j? naujien?, Dievo gailestingum?, gerum?“. Kunigas Firas buvo pa?auktas Dievo i?gyventi t? dramati?k? savosios Sirijos tikrov?. Jo ?taip“ gyvenimui yra motyvuotas ?taip“, jis ?sitikin?s, kad tai j? palaikys sunkumuose, pad?s jam juos ?veikti. Sirijoje daug kan?ios, mirties. Kunigas Firas apibendrina: ?Tai kaip kvie?io grūdas – jei neapmirs, liks vienas; ta?iau jei mirs, duos daug vaisi?, kaip sako J?zus Evangelijoje“.
