Siena galvoje
Jean Charles Putzolu – Banská Bystrica
Dabar Pavelui Miksu arti penkiasde?imties ir jis yra laimingos ?eimos t?vas. Gyvena Brno, ?ekijoje, kur dirba ?urnalistu. Jaunyst?s prisiminimai, kai ?alis buvo valdoma komunistinio re?imo, slogūs, sako Pavelas. Pr?erove, pramoniniame Moravijos mieste, kur gyveno su t?vais, komunist? partija d?iaug?si ?moni? palaikymu. ?Mūs? ?eima buvo kataliki?ka ir jau vien tai k?l? sunkum?. Mano t?vai nuolat tur?jo ai?kintis, kod?l jie krik??ionys, kod?l praktikuojantys.“ Re?imas netoleravo religijos, jau vien faktas, kad esi krik??ionis, k?l? kliū?i?. Pavyzd?iui, Pavelo sesuo negal?jo ?stoti ? universitet?. Jo t?vas, in?inierius, niekada nebuvo paauk?tintas darbe. 40 met? s?d?jo prie to paties stalo. ?Kiekvienoje darboviet?je, mokykloje buvo politruk?, kurie kontroliuodavo kitus. Toks buvo j? darbas, tai buvo oficialu. Tur?jo u?tikrinti partijos id?j? dominavim?. Jei kas i?sakydavo kitoki? mint?, i? karto susidurdavo su problemomis.
Pavelas pasakoja, kad politrukai neleido normaliai gyventi daugeliui ?moni?, ypa? – inteligentams, kunigams. U?sislaptin? milicininkai nuolat steb?davo kelias likusias neu?darytas ba?ny?ias. Bet kas, ten ??eng?s, gal?davo sulaukti nemalonum?. Malda buvo sunkiai toleruojama. Paliudyti savo tik?jim? vie?ai buvo grie?tai draud?iama. ?Saugumie?iai fotografavo ir filmavo visus, kurie dr?so liudyti tik?jim? dideli? susibūrim? metu, pavyzd?iui, net ir per vald?ios autorizuotas piligrimystes“, – prisimena Pavelas.
1989 m. lapkri?io 9, Berlyno sienos griuvimas
Daugeliui ?moni? tai buvo did?iulis netik?tumas.Ta?iau tie, kurie tur?jo bent koki? prieig? prie informacijos, ??velg? tam tikr? komunist? partijos vir?ūni? nerim?. I?ties, partijos funkcionieriai, gerai ?inodami situacij?, mat? pirmuosius signalus. ??inojo, kad ilgai nebetvers“, – sako Pavelas. Jam viskas i?kart pasikeit?. ??inojau, kad negalima kalb?ti apie politik?, ta?iau man kaip vaikui niekas nepaai?kino, kod?l. Mano ?eima nebuvo disidentai, ta?iau gaudavo nelegali? leidini? ir pad?davo juos platinti. Kartais pirkdavo didelius kiekius popieriaus leidiniams spausdinti, ir to pakako pritraukti saugumo d?mes?“.
Iki septyneri? ar a?tuoneri? met? Pavelas buvo ?sitikin?s, kad u?aug?s d?l savo tik?jimo ir id?j? paklius ? kal?jim?. Ta?iau 1989 m. lapkri?io 9-?j? jo baim? akimirksniu i?garavo.
Be keli? re?imo ?alinink?, did?ioji dalis ?moni? i?gyveno kolektyvin? euforij?, kuri t?s?si beveik ketverius metus. ?Tai buvo metas, kokio niekas nei prie? tai nei po to nepatyr?.“
?ie ketveri entuziazmo metai apima ?ekoslovakijos komunist? lyderi? pasitraukim?, Konstitucijos pakeitimus panaikinant komunist? partijos dominavim? ir ?aksomin?“ revoliucij? bei dviej? valstybi? – ?ekijos ir Slovakijos – gimim?. Ta?iau su laiku ?mon?s suprato, kad laisv? ne tokia lengva. Per?jimas nuo centralizuotos ekonomikos ? rinkos ekonomik? buvo labai sud?tingas.
Pirmi ?ingsniai link Vakar?
Tai buvo Pavelo paauglyst?s ir studij? metai. Pirm?kart jis gali keliauti ? u?sien? autobusu, kerta Austrij? ir pasiekia Italij?. Jo akys gro?isi naujais peiza?ais, jis atranda ?vakarieti?k?“ gyvenimo būd?. ?Juoksies“, – sako, – ?bet tai buvo pirmas kartas, kai ma?iau ?varius vie?uosius tualetus ?alia autostrad?“. Tai jo ?alyje buvo ne?sivaizduojama, viskas buvo ne?varu, bjauru. Tai, pasak Pavelo, vienas aspekt?, būding? totalitarin?ms ?alims – neesteti?kos vie?osios erdv?s.
Būdamas penkiolikos Pavelas atsiduria Romoje, lanko pirm?j? kankini? kapus. ?Jau?iau ry?? tarp ?i? pirm?j? Ba?ny?ios kankini? ir mūs? kankini?. Buvo labai stipru“. Ateina ? ?v. Petro aik?t?, atsistoja po Jono Pauliaus II langais, ?ino, kad tai popie?ius, kuris daug nuveik? krik??ioni? laisv?s labui. T?vyn?je tarp t? keli? u?sienio radijo sto?i? – Vatikano radijas, kurio bangos buvo da?nai trikdomos, atne?? popie?iaus bals? ir kitoki? pasaulio vizij?. ??iūr?davome TV ?inias, tokias struktūruotas, o po pusvaland?io klausydavom?s radijo laid? i? u?sienio. Kadangi buvome gerai i?sitrenirav?, v?liau vien tik klausydami re?imo laid? gal?davome suprasti, kas vyksta i? ties?. Buvo beveik juokinga“.
Vienijan?ios Mi?ios
Pavelui gr??us ? t?vyn?, po keli? m?nesi? vienas draugas jam pasako, kad slovakai nori atsiskirti. ?Prad?jome verkti, nes tada, būdami ?e?iolikos, nesupratome, kaip jie nor?jo padalinti mūs? ?al? ? dvi“. Tais laikais daug ?ek? gyveno Slovakijoje ir atvirk??iai. ?Daug meld?iausi, kad ?is atsiskyrimas ?vykt? be smurto“, – sako Pavelas, kuris t? 1992 m. gruod?io 31 d. ir 1993 m. sausio 1 d., oficiali? atsiskyrimo dat?, buvo Vienoje, Taizé susitikime. ?Mus i?skyr? net per maldos vigilij? Vienoje – ?ekai vienoje pus?je, slovakai – kitoje. Ta?iau daugelis pra??me organizatori?, kad mums leist? likti kartu. Paai?kinome, kad nesukelsime gi ten karo.“
Po vidurnak?io su Taizé broliais, ?ekoslovakijos padalijimo akimirk?, buvo ?ven?iamos Mi?ios, ne?an?ios stipri? ?ini?: ?Visi sak?me, kad net jei ir politi?kai atsiskyr?, i?liksime draugai.“
Paskutin? siena, kuri? reikia ?veikti
Kai u?augi totalitarinio re?imo laikais, turbūt vienas sunkiausi? dalyk? – atsiverti kitiems. ?eimoje visi gal?jo kalb?ti laisvai. ?iam priva?iam ratui priklaus? kai kurie artimi draugai. Ta?iau u? ?ios siauros grup?s rib? Pavelas tyl?davo. ?Vaikyst?je jau?iausi galvoje tur??iau sien?“, – pasakoja. Ir po 1989 m. ?i nematoma siena tebebuvo ten: ?Da?nai pasitaikydavo susitikti gatv?je ar parduotuv?je buvusius saugumo tarnyb? narius ar buvusius vietin?s komunist? partijos lyderius“. Pavelui nepavyko i?sivaduoti nuo i?kreipto vald?ios suvokimo. Jis laisvas nuo 1989 m. lapkri?io, tai faktas. Ta?iau tebebuvo tas vidinis kal?jimas, i? kurio reik?jo i?sivaduoti, kal?jimas, trukdantis bet kokiai iniciatyvai. ?Vien? dien? nu?jau melstis ? sen? XIII a. abatij?. Buvau beveik vienas, ir netik?tai, net nesuprasdamas kod?l, ?miau verkti. Gird?jau savo vidin? bals?, sakant?, kad turiu atleisti, kad turiu atleisti visiems, kurie nuskriaud? mano ?eim?“. Pavelas nuleid?ia galv? ir mu?asi ? krūtin? tardamas: ?atleid?iu, atleid?iu, atleid?iu.“ ?Tada i?silaisvinau, kai supratau, jog turiu atleisti. Būtent t? dien? siena mano galvoje nugriuvo“, – sako spindin?iomis akimis.
