I? soviet? armijos ? kunigyst?: tik?jimo istorija re?imo ?e??lyje
Cesare Lodeserto – Ki?iniovas
Kun. Viktoro istorija prasid?jo Sloboda-Ra?kovo kaime, Padnestr?s teritorijos ?erdyje, kuri po Soviet? S?jungos griuvimo priklauso Moldovos Respublikai, ta?iau separatistai m?gina j? atskirti, pasiskelb? teritorin? nepriklausomyb?. I? ?io paprasto kaimo yra kil? daug katalik? kunig? ir vienas vyskupas. U? tai reikia d?koti labai gyvai vietinei bendruomenei, kuriai priklaus? ir jaunasis Viktoras Pogrebnii. Tai bendruomen?, niekada nebijojusi liudyti tik?jimo. Ji be vald?ios leidimo netgi pasistat? ba?ny?i? septintajame de?imtmetyje, komunist? re?imo klest?jimo metais.
Karin? tarnyba
Viktoro tro?kimas tapti kunigu sudu?o t? dien?, kai jis buvo pa?auktas atlikti karin? tarnyb? sovietiniame jūr? laivyne. Reik?jo plikti gimt?j? Sloboda-Ra?kov?. Tai buvo esminis i?siskyrimas. Atitarnav?s numatyt? laik?, jis pasiliko kariuomen?je. Pabaig?s Kaliningrado karin? mokykl? jis prad?jo karininko karjer?. Toli nuo gimtojo kaimo, dar toliau nuo tro?kimo tapti kunigu, gyvenime vyko rimti lū?iai. Jis pats pasakoja: ?Nepraradau tik?jimo ir i?laikiau visk?, ko mane i?mok? t?vai, ta?iau jau buvau prad?j?s karin? karjer?, mane vertino ir man jau buvo paskirtos atsakingos pareigos. Mano gyvenimas pasikeit?, be to, susipa?inau su ?aunia mergina, kuri 1970 m. tapo mano ?mona. Prisiartinau prie altoriaus, bet tam, kad tap?iau geru vyru.”
Problemos d?l Evangelijos
Kunigas Viktoras pasakoja, kaip sud?tinga buvo derinti tik?jim? su komunist? re?imu, visuomet tokiu ?tariu. Ypa?, kai pats esi grie?tos karin?s struktūros viduje. Jis pasakoja: ?Buvo sud?ting? situacij?: tarnaujant vienoje karin?je struktūroje netoli ?iaur?s a?igalio vir?ininkai rado mano Evangelij?. Kit? kart? – kai milicija su?inojo, kad pad?jau statyti Sloboda-Ra?kovo ba?ny?i?. Tada buvo prane?ta vyresnybei, buvau apklaustas. Kai gal?jau lankytis katalik? ba?ny?ioje, kuri buvo prie?ais KGB pastat?, nor?damas ?eiti, tur?jau būti atsargus, kad man?s nepamatyt?. Buvau pogrindinis katalikas, besislepiantis ir bijantis. Band?iau suprasti, ar tarp mano koleg? buvo koks kitas katalikas, ta?iau nebuvo ?manoma atsiskleisti.”
Laiminga ?eima
?Mano gyvenimas buvo jau nusistov?j?s, – t?sia kunigas Viktoras, – myl?jau savo ?mon?, i? mūs? ry?io gim? du vaikai, tada – j? santuokos, v?liau gim? trys anūkai, tapau seneliu. D?iaugiausi mano brolio keliu, kuris tapo kunigu.”
Sulaukus laisv?s tik?ti
Griuvus komunist? re?imui, Viktoro gyvenime ?vyko naujas posūkis, ypa? – atradus tik?jimo ramyb?, galimyb? nesibaiminant aukl?ti vaikus krik??ioni?kai.
Jis gyveno karininko gyvenim?, metams b?gant i??jo ? pensij?, ramiai rūpinosi ?mona, vaikais ir anūkais. Ta?iau 2008 m. mir? ?mona, jis liko vienas, su atsiradusia galimybe pergalvoti niekuomet neu?mir?t? savo pradin? pa?aukim? – būti kunigu. Kijevo vyskupas pri?m? j? ? seminarij?, o po ketveri? met?, 2012-?j? sausio 7 d. jis v?l stojo prie?ais Vie?paties altori?, ta?iau ??kart – kad gaut? kunigi?k? patepim?, apsuptas ?eimos nari? ir jaunesniojo brolio, kunigaujan?io jau ilgus metus.
?Negaliu apsakyti tos akimirkos emocij?, - sako kunigas Viktoras, - atsiminim? apie praeit?, jaunyst? su Sloboda-Ra?kovo bendruomene. Ta?iau tuo pat metu galvojau apie savo ?mon? ir apie tai, kad ji tikrai d?iaug?si, ten danguje, d?l ?io mano naujo pasirinkimo. Prie? prad?damas formacij? seminarijoje, nor?jau i?girsti ir suprasti, k? mano vaikai galvoja ir kaip mato ?? mano pasirinkim?. Juose atradau nuostab? supratim?, kuris mane dar labiau ?tikino d?l mano pasirinkimo ir visi?kai nenubrauk? vyro ir t?vo praeities. Mano pa?aukimas tur?jo sulaukti savo meto ir ?veikti sunk? re?imo i?bandym?.“
??ventintam ? kunigus Viktorui Kijevo vyskupas patik?jo kelias parapijas ir taip jis v?l tapo t?vu, su platesne ?eima ir su atsakomybe, kuriai jis pasi?vent?. Tarnavo jam patik?tai bendruomenei, kaip laimingas kunigas, juntantis vidin? jaunatvi?kum?.
Tro?kimas gr??ti ? savo kaim?
Kai Rusija u??m? Krym?, Odesos vyskupas, rūpin?sis Krymo katalikais, kunig? Viktor? paskyr? ? Simferopolio parapij?. 2019 m. prad?ioje, septyniasde?imt trej?, ta?iau jaunatvi?kos dvasios kunig? Viktor? mintys atne?? ? gimt?j? ?em?, ma??j? Sloboda-Ra?kov?, ir jis pajuto būtinyb? ten gr??ti. Jis susisiek? su Ki?iniovo vyskupu Antonu Cosa ir papra?? suteikti jam galimyb? gr??ti ? savo kilm?s ?em?, prie ?akn?.
?Mane sujaudino ?io kunigo istorija, – sako vyskupas Anton Cosa, – ir jo tro?kimas gr??ti ? gimt?j? kaim?, pas savo bendruomen?. Pasikvie?iau j? pasikalb?ti, susipa?inti su mano vyskupijos dvasininkais, supratau, kad tai vyras, patyr?s daug i?bandym? per savo ilg?, skausming? istorij?, ta?iau laimingas, kad gali save dovanoti ir liudyti savo kunigyst?. Ma?iau j? atvykstant su vos keliais daiktais, kari?kio dvasia, ta?iau su did?ia ?irdimi, kunigi?ku ir t?vi?ku paslaugumu.“
Prad?ioje apsistoj?s Ki?iniove, Moldovoje, kunigas Viktoras nor?jo nuvykti ? Sloboda-Ra?kov?, kad sutvarkyt? t?v? kapus, tarsi nor?damas atgaivinti pra?jus? laik? ir prad?ti i? naujo nuo bendruomen?s, kurioje subrandino tro?kim? tapti kunigu ir kur prad?jo savo piligrimyst?, ilgainiui atne?usi? ?vairias patirtis, kad v?liau gal?t? gr??ti prie savo tik?jimo ir pa?aukimo ?akn?.
Sklaidydamas nuotraukas, kur jis atvaizduotas kaip kari?kis, ir kitas, kur u?fiksuotos akimirkos ?ven?iant Eucharistij?, kunigas Viktoras ?iandien susijaudin?s prisipa??sta, kad tik?jimo kelion?je reikia leistis būti gerojo Dievo nustebintam. Kunigas Viktoras sako: ?Tai tiesa, Dievas i?klauso varg?o mald?. Mano mald?! Dabar gr??tu pas Odesos vyskup?, kuriam ?teiksiu savo nuolank? pra?ym?, kad i?leist? mane ? gimt?j? ?em?. Jei gerasis Dievas nor?s, susirinksiu tuos kelis savo daiktus ir gr??iu namo, kad kaip senasis Simeonas gal??iau i?tarti: ?Dabar gali, Valdove, leisti savo tarnui ramiai i?keliauti“. ?inau, kad man?s laukia gerasis vyskupas Anton Cosa, kuriam patik?jau savo istorij? ir kuris su ganytojo i?mintimi paves man, senam kunigui, kampel?, kur gal??iau toliau būti geras t?vas.“
